7 dalis : Košmaras
Atmerkusi akis, Lėja prieš save išvydo Ebę. Jos abi buvo surakintos. Tai bylojo skausmas riešuose ir kojose. Ebė buvo sumušta, matėsi mėlynės.
-Ebe,- tyliai pašaukė Lėja. Ebė tik suspurdėjo. Bet neatsakė. Lėjai pasidarė kraupu. Jos buvo nežinia kur. Šaltis kaustė kūną o mėlynės aštrino visus pojūčius.
„Tai sapnas. Kai atsibusiu viskas bus kitaip“ Mąstė Lėja. Tačiau tikrovė žlugdė visas jos viltis. Jos buvo kažkokioje patalpoje, vienos, paliktos nežinia kam. Lėjos akyse kaupėsi ašaros.
Staiga, Ebė atmerkė akis.
- Lėja. – tyliai ištarė.
- Ebe, kaip tu? – paklausė Lėja.
- Būna ir geriau. – mergina nusišypsojo liūdna šypsena. Tolumoje pasigirdo žingsniai. Ebės akys išsiplėtė. – Lėja,- tyliai sušnaždėjo. – Tylėk.
Lėja nieko neatsakė. Tik pasuko galvą į garso pusę. Žingsniai artėjo. Lėja sulaikė kvapą. Iš tamsos išniro vyro galva.
- Pagaliau nubudote. – jo balsas skambėjo dirbtinai. - Malonu. – ir nusijuokė. Lėjai oda pašiurpo. Tai nebuvo paprastas vyras. Ji bijojo. Ir dėl savęs ir dėl Ebės. Vyro kaulėti pirštai palietė Lėjos ranką.
- Neliesk jos !- suriko Ebė. Vyro ranka sustojo ir ta pačia ranka tvojo Ebei. Merginos lūpomis nuriedėjo kraujo srovelė. Lėja žiūrėjo į tai ir jai atrodė, kad tai svetima. Tai vyksta kažkur toli. Vyras nusipjovė. Tada nutaisęs pamišėlio grimasą grįžo prie Lėjos. Pirštu braukė nuo jos bambos iki kaklo. Pirštais suėmęs už smakro palinko arčiau jos. Lėja žiūrėjo į jį savo mėlynomis akimis. Vyras įsisiurbė į merginos lūpas. Mergina pradėjo muistytis. Tačiau laisvąja ranka vyras suėmė Lėjai už plaukų ir atlošė galvą aukštyn. Išsišiepęs liežuviu palaižė merginos žandą. Lėja užsimerkė. Akių kampučiuose – ašaros. Vyro liežuvis slinko žemyn per kaklą.
- Liaukitės, darykite man ką norite, bet palikite ją ramybėje – suriko Ebė. Vyras sustojo. Žvilgsnis įsmigo į Ebę. Tada nusijuokė ir iš lėto artėjo prie virpančios merginos. .
Lėja žiūrėjo į šią situaciją, kaip sapną. Viskas aplink blyško, po truputį nyko. Atrodė, jog visas pasaulis sukasi. Skausmas galvoje neleido jai blaiviai mąstyti. Ji nieko nebenorėjo, nei būti čia, nei jausti. Ji viską atiduotų, už viltį, jog grįš namo ir ras brolį. Kurio glėbys šiltas ir toks raminantis. Mergina pradėjo muistytis. Vyras stovėjęs prie Ebės sustojo.
- Ką jūs išdirbinėjat? – vyras suriko ir trenkė Ebei. Mergina aiktelėjo. Tada pasuko link Lėjos. Lėja nežiūrėjo į jį, ji užmerkė akis ir ji išvydo brolį. Kai pirmą kart jis ją pamatė, apkabino, nusišypsojo. Tai prisiminimai, kuriuos paslėpė savyje. Jis jai ne tik brolis, jis buvo jai ir tėvas, kurio neteko kai dar buvo maža. Tas linksmas veidas, ir broliška meilė ją supo visada. Iki tol, kol . . Jis dingo. Mergina sugniaužė kvapą ir suriko iš visų jėgų :
- - Kailaiiiiiiiii!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Vyras norėjo jai trenkti, kai staiga mašina įlėkė pro langą. Vyras išsigando ir pabėgo. Iš mašinos išlipo Kailas ir vyras. Ebė pradėjo verkti. Lėja žiūrėjo į brolį. Jis gyvas. Jos veidu pradėjo riedėti ašaros. Kailas pribėgo prie Lėjos ir apkabino ją.
- Kaip tu? - paklausė jis stipriai glausdamas prie savęs. Lėja nieko nesakė. Ją krėtė drebulys. Kailas nusivilko savo švarką ir apgaubė juo seserį. Vyras surado raktą ir atrakino grandis. Merginos galėjo jaustis laisviau.
- Važiuojame namo. – Tarė Kailas Ebei. – Prisikentėjote, laikas tam baigtis.
Merginos neprieštaravo. Sėdėdamos saugiai mašinoje, merginos suprato. Tai įvykis, kuris suartino jas abi. Kaip drauges. Lėja niekada nemanė, kad yra tokių žmonių. Žiūrėdama pro langą ji tyliai mąstė, kaip grįžusi privers brolį miegoti su ja. Daugiau netikėtumų ji nenori.
Tyloje, kelias neprailgo. Kiekvienas galvojo vis savo. Parvežus Ebę, merginos atsisveikino. Ir tada jie grįžo į namus. Atidariusi duris, Lėja atsikvėpė. Ji namie o ir brolis šalia. Kailas uždarė duris ir priėjo prie ramiai stovinčios Lėjos. Mergina atsisuko ir pažiūrėjo į brolį. Jo veidas buvo išvargęs, lyg po sunkios dienos. Ji prisiglaudė prie jo, o jis apkabino ją.
- Kaip jautiesi? – paklausė jis.
- Dabar geriau. Mama išgąsdino mane, kai ryte pabudusi neradau tavęs. O ji pasakė kad tavęs nebėra. . – Lėja nutilo. Ryto nuoskauda nedingo.
- Nesijaudink, aš čia. Ir daugiau tavęs nepaliksiu. – tarė jis ir pabučiavo į kaktą.
- Noriu miego. Eime miegoti . . – Lėja užmerkė akis. Kailas ją pakėlė ir nešdamas ant rankų užkopė laiptais aukštyn. Įžengęs į jos kambarį, jis paguldė ją. Numovė batus ir užklojo.
- Neišeik. . – tyliai tarė ji. Kailas paglostė jos skruostą ir dar kartą pabučiavo į kaktą. Lėja užmerkė akis. Kailas pasilenkė prie jos lupų. Ir švelniai prisilietė. Atmerkęs akis, jis pamatė, jog Lėja jau miegojo. Ji nejuto. Kailas nusišypsojo ir ranka pasirėmęs kaktą sudejavo. Pažiūrėjo pro langą. Jau aušo. Atsigulė šalia sesers. Lėja prisiglaudė prie jo. Jis ją apkabino. Ir abu nugrimzdo į sapnus. O už lango pasirodė pirmieji saulės spinduliai.
Komentarai
Rašyti komentarą