~XXX~ 5 dalis : Kailas

5 dalis : Kailas

Tamsi naktis. Danguje nė vienos žvaigždės.  Išlipęs iš mašinos vaikinas patraukė link tamsoje skendinčio pastato. Priėjęs jis pamatė apgriuvusias sienas, surūdijusias duris bei spyna. Kelis kartus spyręs su koja ir išlaužė duris.

Vaikinas nusispjovė ir įžengė į gilumą.  Tamsioje naktyje skambėjo riksmai. Jis be vargo paguldė kelis stambesnis už save vyrukus.  Atrišęs virvėmis sukaustytą kūną, persimetė per petį ranką ir išėjo. Einant link mašinos, daug  vyrų juos apsupo. Vaikinas paleido ranką. O naktyje nemirgėjo nė vienos žvaigždės.

Grįžus namo, Ebė paguldė Džekį  ant sofos. Pati nusivilko paltą ir numetė ant kėdės. Susiėmusi plaukus ji susirišo juos į kuodelį. Nuėjo į virtuvę.  Įpylė vandens į virdulį ir nuspaudė jau senokai raudonai žybsintį atsakiklio mygtuką. Jai skambino Lėja. Jos balsas  drebėjo. Ji buvo išsigandusi. Ebė greit perskambino jai ir Lėja jau lėkė pas ją.

Atidariusi duris, ji išvydo ašaromis iškankintą Lėjos veidą.

-          Kas nutiko? – paklausė Ebė glausdama prie savęs draugę.

-          Kailas. ..- mergina daugiau nieko negalėjo pasakyti. Emocijos ėmė viršų.

Ebė leido jai išsiverkti. Praėjus valandai, Lėja nurimo. Merginos ramiai sėdėjo svetainėje. Ant Lėjos kelių ramiai gulėjo Džekis. Mergina jį glostė. Tai ją kažkiek ramino.

-          Tai pasakysi kas nutiko? – paklausė Ebė.

-          Kailas dingo. – šiek tiek aprimusiu balsu tarė Lėja.

-          Dingo? Ar jam tai nebūdinga? – bet ji atsakymą žinojo. Prieš ją sėdėjo nerimo iškankinta draugė, kuriai tikrai nebuvo natūralu, jog jos brolis dingo. – Ar jis tau toks brangus?

-          Kailas yra mano brolis. O šeima kurioje gyvenam – na ne visiškai.

-          Ką turi omeny?- nustebo Ebė.

-          Mano tėvas mus paliko kai man buvo 10 metų. Tad Kailas man atstoja ir tėvą.. Bet prieš metus mama susirado naują draugą. Tad ir atvykom čia. Darbo pasiūlymas.

-          Tau tikriausiai sunku. Nauja aplinka. – tarė Ebė.

Merginos kurį laiką tylėjo gurkšnodamos arbatą.

-          Ebe, iš kur pas tave šuo? – paklausė Lėja.

-          Priglaudžiau jį. – atsakė mergina.

-          Tikrai? – paklausė Lėja .

-          Taip. – mergina atsistojo. – Nori dar arbatos?

-          Ne. Nereikia. Geriau man eiti namo. Jeigu Kailas grįžtų ar šiaip. – Mergina atsistojo. Ebė pakilo išlydėti drauges.

-          Ar tau jau geriau? – paklausė Ebė. Lėja atsisuko į ją ir nusišypsojo dirbtine šypsena.

-          Man viskas gerai. – atsakė. – Iki. – Ir išėjo.

Ebė kurį laiką stebėjo kaip jos draugės siluetas dingsta tolumoje. Užvėrusi duris. Ji susiplovė indus, pakėlė Džekį ir užlipo į kambarį. Paguldžiusi Džekį, pati atsigulė. Ilgai vartėsi lovoje, kol galiausiai užmigo auštant.

~

Grįžusi namo Lėja susmuko vos uždariusi duris. Jai pritrūko oro. Viskas aplink sukosi. Darėsi neryšku. Akyse kaupėsi ašaros. Kailas jai pats brangiausias. Jis su ja, kai kiti seniai ją užmiršo. Įsikniaubus į kelius tyliai kūkčiojo.

Visokios mintys ir prisiminimai sukosi mintyse. Kailas . . .

Įkvėpusi giliai, iš paskutiniųjų atsistojo ir žengė žingsnį. Tačiau iškart krito. Kojos nebeklausė jos. Namuose nieko nebuvo. Nieko kas jai padėtų.  Ji pakėlė akis ir pažiūrėjo į duris. Tada tyliai suaimanavo ir sulenkusi kelius užmerkė akis. Viskas dingo tamsoje.