иιиαѕтяα

 3 dalis : Ebė - Mamą, aš einu aplankyti Lėjos. - Gerai, tik ilgai nebūk. - Gerai. Išėjusi į gatvę, Ebė pasigailėjo, kad pamiršo pirštinės. Nors jau buvo pavasario pradžia, buvo labai šalta . „Tai tikrai nebūdinga žiemai“- pagalvojo mintyse Ebė. Tačiau jos mintis nutraukė poros vaikinukų šūksniai. Ji pažvelgė į jų pusę  ir sustojo. Jie kažką jai šaukė, tačiau ji negirdėjo. Pamaniusi, kad tai tik jų išmanytas pokštas, ji patraukė toliau.  Perėjus gatvę, Ebė sustojo. Ji pamatė prie namo dėžėje tupinti ir gailiai cypianti šuniuką. Ji pribėgo prie jo, atsitūpė ir tarė : -Vargšelis. Ir kaip tu čia atsidūrei? Šuniukas tik suglaudė ausytes ir palaižė merginai ranką. Iš šono pasigirdo riksmas. Ebė pamatė link jų artėjantį plikagalvį vyrą su virve rankose. Jis rėkė, tik mergina nesuprato ką. Ji greitai stvėrė šuniuką ir bėgo. . Tik po to kai nubėgo keletą kvartalų, ji sustojo ir atsirėmė į namo sieną. Ji iškėlė šuniuką. - Negalėjau tavęs palikti. Tu mielas. Jeigu būs

2 dalis : Balti debesys  -Lėja!!! Lėja!!-Nubusk, tai tik sapnas.- Kailas mane purtė. Atmerkiau akis. Brolis sėdėjo šalia. Jo akyse mačiau nerimą. - Kaip tu? Tyla. Buvau tokioje šoko būsenoje, kai negalėjau net pajudėti. -Lėja, šnekėk su manimi. –Brolis suėmė tvirtai mano pečius ir papurtė. -At..atleisk...-tyliai sušnabždėjau. - Nieko tokio. Kaip tu? - Man baisu. -Ką susapnavai? - Nežinau. Nemoku tai paaiškinti, bet tai buvo žiauru. . .- mano veido pradėjo kristi ašaros. Kailas mane prisiglaudė prie savęs ir apkabino. Tą naktį, jis miegojo su manimi. ~ Ryte mane pažadino saulės spindulys, prasiskverbęs pro užuolaidas. Atsiguliau ant šono. Mačiau Kailą.  Jis gulėjo greta , jaučiau jo alsavimą, širdies plakimą. Nors miegojo, atrodė išvargęs. Tarsi po velniškai sunkios dienos. Nežinau kodėl, tačiau akyse susikaupė ašaros. Žiūrėjau į jį, tokį ramų ir mielą ir verkiau. Nuo mano kūkčiojimo jis pabudo. - Lėja...-tik tiek  teištarė. Ir žiūrėjo tiesiai i akis.

Ohayo, mina!!!   Šiemet Kalėdos nebuvo tokios blogos. Nors, gaila, tačiau sniego nebuvo. Kas buvo tikėtina. Bet…  Kelios nuotraukos. Šiaip ketinu ryt nupuošti.Nors viskas jau po, tačiau noriu kad Tėtis pamatytų eglutę.  Tik tada imsiuosi to, ko nenoriu. Beja, sveikinu visus su pirmuoju 2014 metų sniegu.     Pagaliau sulaukėme sniego Faina

1 diena: Pradžia -Lėja, kelkis, nes pavėluosi.- Iš apačios sušuko mama. -Gerai.-atsikėliau.Pasižiūrėjau pro langą. Visur sniego likučiai.  Žiemos pabaiga..Feee... Matosi visi šunų „suvenyrai“. Dangus apsiniaukęs. Diena niūri. Nuėjau į vonią, šaltu vandeniu perliejau veidą. Pakėliau galvą ir žiūrėjau į veidrodį. Veidas buvo išblyškęs, akys raudonos, matėsi kraujagyslės.-Ech...-suaimanavau. Žvilgtelėjau į spintelę, trūko kelių bonkučių. -Mama,man reikia pinigų vaistams. –sušukau rengdamasi. -Užteks 20 eurų? –paklausė mama. -Tikiuosi.-tyliai ištariau.Greit susišukavau ir nulipau žemyn. Mama jau buvo paruošusi pusryčius, o Kailas, mano brolis sėdėjo stalo galė, gurkšnojo kavą, ir skaitė šiandienos laikraštį. -Labas rytas, cukrinuk.- Nepakeldamas akių Kailas man ištarė. -Labas rytas,mokslo guze.-pašaipiai tariau. -Nevadink manęs taip. -O tu manęs cukrinuke. –ir parodžiau jam liežuvį. -Baikite, greičiau Lėja valgyk, nes tuoj atauš. Greitai įsimečiau pora