иιиαѕтяα

Sveiki!  Jau seniai berašiau, nes .. Mano gyvenime nieko naujo. Nekeliauju, o be to juk pavasaris. Viskas tik pradeda atgimti.  O, tai davė vieną mintį, bet labai jos neplėtosiu .  Ketvirtadienį buvau iškėlusi koją iš namų ir nužygiavau į sodus. Aps ižvalgyti. Nors neturėjome tos legendinės žiemos (nuotraukų dar neofišuoju... Gomenasai ...), tad miške esantys parazitai neužmigę ilgojo miego, bet regis grįžau be svetimkūnių. :) Žibučių dar  nėra (juk ne laikas), o darželyje žydi tik baltos gėlytės neužmirštuolės (niekaip neįsimenu kaip jos vadinasi... T-T').    O apie šventės t.y. Velykas -  pas mus nieko ypatingo. Kadangi labiau planavome pietus (tokius karališkus, kiek žemutinės klasės atstovai gali sau leisti), tai pusryčiams man ir mamai užteko po vieną kiaušinį. Vakar buvo užėjusi psichožė, nes dažiau kiaušinius pirmą kartą (baba tiesiog išzyzė, o aš tiesiog savimi didžiuojuos, kai padarau kažką ko dar nedariusi, nors jūs drįstumėt teigti, kad tai  paprastas darbas ,

John Green - Dėl mūsų likimo ir  žvaigždės  kaltos Šešiolikmetės Heizelės ir septyniolikmečio Ogasto meilės istorija, papasakota pačios Heizelės. Jiedu susipažino sunkiomis ligomis sergančių vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Jaunuoliai turi daug svajonių, tačiau liga (o gal žvaigždės) patvarko savaip. Per trumpą kartu jiems skirtą laiką abu ieško ir randa atsakymus į begalę klausimų apie gyvenimą ir mirtį. Šis pasakojimas – nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos. Van Hautenai, esu geras žmogus, bet netikęs rašytojas. Pats esi netikęs žmogus, bet geras rašytojas. Iš mūsų būtų gera komanda. Nenoriu prašyti jokios paslaugos, bet jeigu turi laiko, – o aš mačiau, kad jo turi marias, – sakau, gal parašytum Heizelei nekrologą. (...) Štai ką rašau apie Heizelę. Kone kiekvienas trokšta palikti pasaulyje kokią žymę. Užrašyti palikimą. Apgauti mirtį. Visi norime, kad mus kiti prisimintų. Ir aš nori

Rick Yancey - Penktoji Banga Po pirmosios bangos Žemę apgaubia tamsa. Per antrąją gyvi lieka tik laimingieji. Per trečiąją bangą – epidemiją – išgyvena tik nelaimėliai. Po ketvirtosios galioja tik dvi taisyklės: pirmoji – nepasitikėk niekuo, antroji – saugu likti tik vienam. Artinasi penktoji banga. Kesė bėga nuo  jų  apleistu greitkeliu. Nuo padarų, kurie atrodo kaip žmonės. Jie  bastosi po apylinkes visus žudydami. Tas, kas liko gyvas, išsislapstė. Kesė tiki, kad išgyvens tik likdama viena, tačiau sutinka Evaną Volkerį – žavų ir paslaptingą. Jis – vienintelė viltis išgelbėti broliuką ir išsigelbėti pačiai. Kesė privalo rinktis: pasitikėti ar prarasti viltį, priešintis ar pasiduoti, gyventi ar mirti. Ricko Yancey „Penktoji banga“ – sukrečiantis epas, kupinas netikėtų siužeto posūkių ir įtampos. Kaip ir knygoje „Bado žaidynės“,  kvapą gniaužia nuo veikėjų  tykančių pavojų, priešo žiaurumo ir  klastos. Skaitytojas nė akimirkos nesiliaus svarstęs, kuo galima, o kuo

Ransom Raggs - Kiaurymių Miestas   „Tie, kurie nėra skaitę pirmosios dalies,  šį romaną ryte praris trokšdami sužinoti, kas atsitiko anksčiau, kad galėtų įsijausti į istoriją.  O tie, kurie skaitė, negalės atsidžiaugti.“ Nepaprasta kelionė, prasidėjusi panelės Peregrinės „Ypatingų vaikų namuose“, tęsiasi Džeikobui Portmanui vykstant į Londoną, į ypatingųjų pasaulio sostinę. Ten jie tikisi gauti pagalbos savo mylimai direktorei panelei Peregrinei. Tačiau karo nusiaubtame mieste sulig kiekvienu žingsniu tyko šiurpios staigmenos. Ir, prieš užtikrindamas saugumą ypatingiesiems vaikams, Džeikobas pirmiausia turi apsispręsti dėl savo meilės Emai Blum. Ypatingieji žavi savo asmeninėmis savybėmis, kerinčiais gebėjimais: vienas nematomas, kitas spėja ateitį, trečia moka skraidyti, dar viena – nepaprasta galiūnė... Šaiposi vienas iš kito galių ir silpnybių, ir taip vystosi pasakojimas, atsiskleidžia charakteriai. O labiausiai knyga žavi savitomis senovinėmis nuotraukomis, kurių R. Rig

Ransom Raggs - Ypatingų Vaikų Namai  Skaitytojai, ieškantys naujojo Hario Poterio, neabejotinai norėtų apsilankyti panelės Peregrinės ypatingų vaikų namuose. CNN Tačiau atėjo diena, kai niekuo neypatingas Džeikobo gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Senelis bijojo pabaisų. Senelis pyko, kad iš jo atimti ginklai. Ir vieną dieną, nuskubėjęs jo aplankyti, Džeikobas rado senelį… sunkiai sužeistą. Tada akimoju pasikeitė viskas. Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas – keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka. Ir Džeikobas išsiruošia į kelionę – į mažytę salelę prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai – juose ir užaugo jo senelis. Ir jeigu Džeikobui kur nors lemta atskleisti senelio paslaptis – tai tik ten... Šešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu,

Victoria Aveyard -  Raudonoji Karalienė 2015 metų laukiamiausia knyga, skirta „Divergentės“ ir „Bado žaidynių“ skaitytojams ! Maros pasaulis padalytas pagal kraują –   raudonieji   tarnauja sidabrinio kraujo kilmingiesiems, apdovanotiems antžmogiškomis galiomis. Mara yra   raudonoji , gyvena skurdžiame kaimelyje vagiliaudama, kad pragyventų, kol lemties valia atsiduria  sidabrinių   karaliaus rūmuose. Valdovo, princų ir visų kilmingųjų dvariškių akivaizdoje ji atranda turinti ypatingų galių. Norėdamas šitai nuslėpti, karalius priverčia Marą apsimesti kitados pamesta kilminga  sidabrine  ir paskelbia vieno iš savo sūnų sužadėtine. Norėdama išgelbėti namiškius nuo persekiojimo ir savo vaikiną nuo žūties mūšio lauke, ji sutinka apsimesti  sidabrinių  palikuone ir tapti princo Maveno sužadėtine. Mavenas neabejingas Marai, tačiau vyresnysis jo brolis, pirmasis princas Kalas, regis, irgi žavisi ja... Mara ryžtasi pasinaudoti naująja savo padėtimi ir pagelbėti  raudoniesiem