Winter is coming, winter is coming… To country.

Vakar berods, pradėjau ieškoti gražių Kalėdinių dainų. (Meluoju, vienužodžiu šios savaitės viduryje ) Žinau viskas per anksti, bet gi paruotuvės jau pilnos šventinių papuošimų. (Nors man tai atrodė kiek ankstoka.) Norisi pasikelti nuotaiką kaip ir savo neremontuotam,, suskeldėjusiam butui suteikti šiek tiek šilumos ir jaukumo. Šilumos trūksta… Katinas nešildo, radiatoriai pusšilti. Na, vienas tų suaaugusiųjų privalumų.
Netgi pasijungiau Tomą ir Džerį. Viena pirmųjų serijų Kalėdinės. Ech kaip tai priminė man senus laikus, tikėtais ne tiek tomis dovanomis randamomis po Kalėdine eglute, bet  labiau tom dekoracijom senovinėm, šeimos dvasia, kai visi susėda prie stalo ir pan. Aišku laikui einant, paskeitė tų dovanų  supratimas. Širdžiai mieliau, kai dovana praktiška, sunaudojama. Todėl užuot dovanojus čekį (nebent knygoms, kvepalams, kosmetikai) galima apsieiti paprastesniais dalykais kaip saldumynai, gražus butelis, rankšluotis ar žvakė. Pritarė man ir mama. (Dėl to ir turiu pasitikėjimo, nes visi esame neužtikrinti, kol kas nepritaria). Aišku tai jums pasirodys kvaila, nes gi ir taip aišku, kad tokios dovanos paprastos ir praktiškos. Asmeniškai mūsų šeima labiau mėgsta kokybę nei kiekybę. Man įtikti mamai su dovanomis yra šis bei tas. Todėl, norisi pirkti gerą daiktą, nepaisant kainos (kurios švenčių metu ir taip yra kosminės). 





Klevas parsivežtas iš kaimo, atsigavo, žaliuoja.  




Didžiausia nuostaba šiandien – atsikėliu (Gerai, gerai ne pati savo noru. Katinas užšoko ant manęs subraižydamas, tai galvojau keltis anksti arba nesikelti išviso. ) ir išėlkusi į turgų – apšerkšnyje mūsų žiemos, balta balta kur dairais

Atrodo gal visgi, žiema per daug nepasidžiuos ir apsilankys mūsų šayje!
Belieka rašyti laiškus ne kalėdų seneliui, bet tetai Žiemai.

Gero likusio savaitgalio,
Tenshi.