Mielas Dienorašti,

Pradėjau vėl rašyti Dievo Angelus ir supratau, kad nieko nepasiekiau nuo to, kai iš tiesų pradėjau jį rašyti. Rašymas buvo mano išsigelbėjimas iš depresijos, liūdesio. Visų blogų dalykų. Buvau išskirtina rašytoja, nes rašydavau apie vienatvę, tuos kraupius dalykus kaip pjaustymasi, meilę, mirtį. Mano veikėjai iki šiolei persmelkti tamsos, liūdesio. Bet tai nepagydė manęs. Nors dabar noriu kuo greičiau baigti rašyti šį kūrinį, tikėdamasi kad viskas baigsis. Nesu tikra ar taip iš tiesų ir bus.

Man bus be proto liūdna, kai baigsis mano kūrinys. Atrodo visas mano gyvenimas jame. Todėl tai tarsi nesibaigiantis gyvenimo etapas. Niekaip neprisiverčiu užbaigti, o metai vis lekia. Net neprisimenu kada pradėjau rašyti kūrinį. Nors dauguma rašytojų sako, kad kūriniai neatspindi gyvenimo detalių, tai melas. Bent jau manajame. Daug nuoskaudų, daug vilties, norų. Visko ko norėjosi, bet taip ir neišsipildė.
Ištiesų jaučiuosi, lyg gyvenčiau ne tame  amžiuje. Tikiu, kad dėl meilės verta eiti kryžiaus žygius. Šiuolaikiniai žmonės nežino kas iš tiesų yra meilė. Jiems terūpi išvaizda, pasiekimai, pinigai. Gali gyventi didžiausiuose rūmuose, bet jeigu nesi mylimas, tai kančia. Geriau gyventi aplūžusioje trobelėje, bet mylėti vienas kitą. O juk visa kita – ateis su laiku. Nesakau, kad viskas žiūrima lyg pro rožinius akinius, bet… tas kuris myli, stengsis dėl geresnės ateities, nei apsimetelis, kuris viską darys tik dėl savęs.

Geriau pradėti nuo nulio, nei apsimesti ir gyventi kaip niekur nieko.

Todėl ir gyvenu mele. Nes esu siaubingas žmogus, taip ir neištrūkęs  iš liūdesio. Randų juk niekas nemato. Nors jų apstu. Ne, nebuvau ir nesu viena iš tų, kurie save žalojosi. Bet žmones, atsigaukit, tie žmonės, bent jau  išlieja savo jausmus. Kad ir smurtu prieš save, bet.. bent nelaiko užgiaužę savyje.

Todėl metų laikai eis, lapai kris, dangus liks nepakitęs. Nes tai vienintelis amžinas dalykas. . .

Atrodo tiek daug pasakiau, bet tuo pat pasakiau nieko. Gal tik tai, kad vis dar blogai. Nors gyvenu, bet.. Stoviu vietoje o gyvenimas plaukia . . .