~XXX~ 8 dalis : Motinos žūtis. Tiesa

8 dalis  :  Motinos žūtis. Tiesa

Atmerkusi akis, prieš save Lėja išvydo brolį. Ji miegojo jo glėbyje.  Ji prisiminė, kai jie abu buvo maži. Kailas dažnai miegodavo su ja, nes ji bijodavo visko. Net mažiausio voro. Pradėjusi augti bei labiau pažinti pasaulį ir supančius daiktus, jos baimės dingo. Ne visos, bet dauguma.  Ir štai po septynerių metų, jie vėl kartu miegojo.  Lėjai tai patiko. Galbūt dėl to, ji neieškojo vaikino. Brolis jai buvo viskas. 

-          Labas rytas – sušnabždėjo Kailas.

-          Labas – atsakė nustebusi Lėja. – Seniai nemiegi? – paklausė.

-          Užtektinai ilgai. – atsakė šis.

-          Aaa. Mat kaip. Mama grįžo? – paklausė keldamasi Lėja.

-          Dėl jos. .  Yra kai kas, ko tau nesakiau. – pasakė Kailas rimtu balsu. Jis atsisėdo ir tvirtai suėmė seseriai už pečių. – Nusiramink.  – pasakė jis.

-          Kas jai nutiko? Kailai?  - Lėja žiūrėjo į jį išbalusiu veidu.

-          Pradėsiu ne nuo jos. O kaip viskas buvo. Žinau daug ko nežinai, bet.. Pamėgink suprasti. Jeigu neišeis, tiek to.

-          Gerai. – mergina sėdėjo rimta prieš jį.

-          Kai parvežiau tave, paguldžiau. Sulaukiau skambučio, jog mano pažįstamą pagrobė.  Nieko neaiškinęs mamai, išlėkiau. Nors ji žinojo, jog galiu negrįžti. Ir kai ilgai negrįžau, tau nubudusi ji pasakė kad manęs nebėra.

-          Bet kodėl ji taip turėjo manyti? – nesuprato Lėja. Jos akyse kaupėsi ašaros.

-          Nurimk, aš čia. – tarė jis ir apkabino ją. Lėja šiek tiek nurimo.  – Nebuvo sunku surasti tą vyrą. Aš jį išvadavau. Dabar, nemaloniausia dalis. Kai jį išlaisvinau, pasirodė mama. JI mėgino padėti pasprukti. Bet. . . Jie ją nušovė. – vaikinas nutilo. Lėja mėgino suprasti ką jis kątik pasakė. Bet jai tai sunkiai sekėsi.

-          Ji mirė? – mergina paklausė.

-          Taip. – atsakė Kailas, nenustebdamas, dėl tokios Lėjos reakcijos. Ta moteris, nebuvo tikra jos mama. Ji buvo jų globėja. Nors Lėja to nežinojo, ji nelabai mėgo jos. Galbūt todėl, neprieštaraudavo, kad brolis miegotų su ja.  – Kai grįžau namo, tavęs neradau. Paskambinau Ebei, maniau esi pas ją. – Po kiek laiko  tęsė Kailas. – Bet niekas neatsiliepė. Bet man paskambino Ebės mama, ir pasakė, kad dingot. Patikėk, man širdis vos neiššoko iš krutinės. Žinai kodėl? – paklausė vaikinas. Lėja papurtė galvą.  – Nes maniau kad jie nuskriaus tave. Bet žinai, jaučiuosi kaltas dėl to kas nutiko.

-          Kodėl? – paklausė tuščiu balsu Lėja.

-          Nes visa tai įvyko dėl mano kaltės.

-          Kuo tu čia dėtas? – nesuprato brolio Lėja.

-          Jeigu nebūčiau važiavęs gelbėti to vyro, visa to nebūtų įvykę.

-          Bet tu išgelbėjai žmogų. – paprieštaravo Lėja

-          Bet kokia kaina, mamos mirtimi ir mylimos Lėjos išgąsčiu.

-          Man viskas gerai. – atsakė Lėja.

-          Taip, galbūt. Bet nemanai, kad tai tau pakenkė? – paklausė Kailas žiūrėdamas į mėlynas Lėjos akis.

-          Ką turi omenyje? – paklausė sesuo.

-          Ar tas vyras, nesukėlė tau jokių prisiminimų? – Kailas išmušė iš vėžių Lėją.

-          Prisiminusi buvau tik pirmą kartą, kai tave pamačiau.

-          Tau nekilo  mintis, kodėl tik būdama šešerių, mane pamatei?

-          Ne. – atsakė ji. Nors žinoma melavo. Ji visada galvodavo, kodėl yra viena. Bet niekada neužsiminė apie tai mamai .

-          Meluoji. -  pastebėjęs blizgančias akis pasakė Kailas.

-          Na ir kas? – suirzo Lėja. Nors  Kailas vėl šnekėjo kažką neaiškaus, Lėjai tai nerūpėjo. Po visko kas nutiko, ji norėjo miego. Ir. . Brolio šalia.

-          Kadangi likome vieni, ir dėl to kas laukia mūsų ateityje, manau reikia tau pasakyti.

-          Ką pasakyti? – Ebė atsistojo ir nuėjo prie veidrodžio rištis plaukų. Kailas atsikėlė iš lovos, Lėja veidrodyje matė kaip jo marškiniai buvo atsisegę. Ant krutinės matėsi randas. Niekada gyvenime Lėja neklausė brolio, iš kur tas randas. O jis specialiai to nerodė ir neaiškino jai. Priėjęs prie sesers pasuko ją į save veidu. Žiūrėjo tiesiai į akis. Matyt dvejojo sakyti ar ne. Nes pauzė buvo ilga. Lėja žiūrėjo į jį. Jis į ją. Tai hiptnotizavo, Kailo mėlynos akys, lyg vandenynas. Ir tada įvyko keistas dalykas. Lėja pasistiebė ir pabučiavo savo brolį. Kailo akys išsiplietė iš nuostabos. Jis jos neatstūmė. Bet ir neapkabino. Atsitraukusi toliau nuo brolio, nusukusi akis žiūrėjo į  žemę. Jos skruostai pradėjo rausti. Kailas stovėjo sutrikęs.

-          Kodėl taip padarei? – jis paklausė. Ne dėl to, jog ji tai padarė. Jis norėjo įsitikinti, priežastį lėmusią tokį jos veiksmą.

-          Kailai – mergina kreipėsi į brolį. – Man kažkas negerai. – pasakė ji ir jos kojos sulinko. Ji  susmuko ant žemės.

-          Lėja – Kailas apkabino seserį. Lėja padėjo ranką ant jo krutinės ir švelniai stumtelėjo. Tada pakelė akis ir žiūrėdama į jo mėlynas akis tarė :

-          Aš myliu tave. Aš myliu savo brolį.

Akimirką Kailas negalėjo atsitokėti. Lėja jį mylėjo. Vaikinas užmerkė akis. Giliai įkvėpė. O tada atmerkęs akis nusišypsojo.

-          Tau viskas gerai. – atsakė jis.

-          Ne aš negaliu mylėti tavęs. . . Taip negali...- tačiau jos žodžius nutraukė Kailo bučinys. Brolio rankos stipriai ją apkabino priglausdamas prie savęs. O lūpomis svajingai įsisiurbė. Lėja pasidavė jausmui. Kailas atšlijęs nuo Lėjos veido įkvėpė. Lėja tyliai alsavo. Jai protas neišnešė kaip tai gali būti.

-          Tu gali mane mylėti. – pasakė Kailas.

-          Negaliu mylėti brolio... – paprieštaravo Lėja.

-          Aš nesu tavo brolis, Lėja. -  pasakė Kailas. Lėjos akys išsiplėtė.

-          Kaip tai nesi? – ji nesuprato.

-          Tiesa ta, kad aš tik apsimečiau, kad esu tavo brolis. Iš tiesų, esi ta mergina, dėl kurios ryžausi viskam.

-          Nesuprantu tavęs.

-          Kai buvai vos 3 – metukų, tavo tikrieji tėvai tave pardavė. Aš ilgai vargau, kol tave radau. Ir kai radau, suradau tau naujus namus.

-          Man viso šito per daug. – pasakė Lėja. Ji užsidengė ausis. Kailas apkabino ją. – Aš nenoriu nieko daugiau girdėti. Man visko per akis.

-          Ne. Privalai dabar viską išklausyti.

-          Nenoriu, manai  lengva dabar tavęs klausytis, kai visa savo gyvenimą maniau jog esi mano brolis?! – Lejos balsas pakilo. Ji  pyko. – Manai lengva buvo gyventi su jausmais tau? Kai žinojau, jog tai neįmanoma? – merginos balsas pasikeitė. Jis buvo kupinas nevilties.

-          O manai visą gyvenimą mylėti žmogų, dėl kurio negali nė minutės išgyventi? Kaip manai aš jaučiausi, kai pamatęs tave, mažą mergytę netekau? Manai man nebuvo sunku?

Lėja tylėjo.

-          Aš taip apsidžiaugiau tave radęs. Žinoma, aš nenoriu tau daugiau nieko pasakoti, nes nenoriu, jog praeitis tave žlugdytų. Tu viską ištvėrei, aš net stebėjausi, kaip tai įmanoma. Ar žinai, kaip aš bijojau? Bijojau tavęs netekti. – Kailas nutilo. Lėja prisiglaudė prie jo. Kambaryje įsivyravo tyla. Už lango mėnuo viską stebėjo. Ir lyg nekaltybės įrodymas švytėjo.