Sakuraco skanumynai iš japonijos < 3

Speciali dalis :

~ Praėjo  6 metai po Lėjos mirties. Ebė gyvena su Kailu ir mažąją Mėja. ~

 Suskambėjo žadintuvas. Tyliai suaimanavau ir nusisukau ant kito šono. Buvo Kalėdų atostogos. Teta Ebė ruošė pusryčius, o tėtis... Tėtis išvažiavo. Girdėjau kaip suurzgė variklis. Ir vėl. Jis dažnai dirba. Aš jo nematau dažnai, net negaliu pasakyti kokios spalvos jo akys. Nors jis mano tėvas. Jis vengia manęs.

Apsivertusi ant kito šono žiūrėjau į sieną. Pravažiuojančių mašinų šviesos atsispindėjo mano kambaryje. Gulėjau tarsi amžinybę kol išgirdau beldimą į duris. Įėjo Ebė.

-          Laikas keltis, Mėja. – pasakė ji.

-          Nenoriu keltis. – atrėžiau jai.

-          Kodėl? Ar kas nors nutiko? – paklausė ji.

-          Tiesiog neturiu noro. -  te atsakiau jai.

Ji atsisėdo ant lovos krašto. Glostė mano plaukus.

-          Ar tai dėl tėčio? – paklausė ji.

-          . . . – nieko neatsakiau.

-          Jis tikrai tave myli, tik dabar labai užverstas darbais. – pasakė ji ir pabučiavo į mano kaktą.

-          Kodėl jis manęs vengia? – paklausiau Ebės. Ji sustingo.

-          Kelkis greičiau, turime ruoštis Kūčioms. – te pasakė ir išėjo. Tiek paguodos iš jos.

Atsisėdau ant lovos. Diena atrodė apsiniaukusi. Nieko gero žadanti. Nusivilkau pižamą ir patraukiau į dušą. Palindusi po juo, atsibudau. Apsirengusi mėgstamiausia baltą suknelę nulipau žemyn. Eglė jau buvo svetainėje. Ji buvo didelė. Už mane dvigubai didesnė. Ebė atėjo iš virtuvės.

-          Padėsi man ją papuošti? – paklausė ji.

-          Gerai . – nenorom sutikau. Nors tiesą pasakius neturėjau noro daryti ką nors.

Iš sekcijos Ebė ištraukė žaisliukus. Jie labai blizgėjo. Kažkada Ebė užsiminė, jog juos nupirko su mano mama. Tai buvo jų pirmosios kalėdos. Nuo to laiko, saugau tuos žaislus. Lyg mamos atminimą. 

Ėbė kabino žaisliukus, o aš jai juos paduodavau. Po valandos, eglė žibėjo visu savo gražumu. Visos kalėdos keldavo man džiaugsmą. Bet šios, buvo kitokios. Išėjau iš svetainės. Ebė kažką šaukė, bet nekreipiau į tai dėmesio. Nuėjau į virtuvę ir atidariusi šaldytuvo dureles, išėmiau energetinį gėrimą.  Man jo prireiks, jeigu noriu ištverti šią dieną.

Nesu ligonė. Tiesiog šiandien ne mano diena. Apsimovusi paltą išėjau į lauką. Ebė mane sustabdė trumpam. Bet nieko nepasakiusi ėjau nekreipdama tolyn. 

Miestas buvo pilnas žmonių. Krautuvės tiesiog lūžo nuo visko. Sustojau ties viena mažmožių parduotuve. Pamačiau kaip vaikai eina su tėvais. Įsikibę tėvams į rankas. Atsidusau.

Man nebuvo gaila, jog pastaruosius porą metų, tėvas nerodo man dėmesio. Ar kad jis nepalinki man labos nakties. Jis dirba vėlai, grįžta beveik paryčiais. Kelias valandas pailsėjęs vėl išvyksta į darbą.

Pajutau kaip skruostais pradėjo riedėti ašaros. Nesupratau kodėl. Man juk nebuvo skaudu. Nekiek. Bet kodėl, mano veidu rieda ašaros?

-          Mergaite, ar tau viskas gerai? – paklausė manęs einanti pro šalį moteris. Išsigandau. Pasileidau į kojas. Bėgau tol, kol uždusau. Sustojusi tankiai alsavau,  kol atgavau kvapą. Apsidairiau. Nepažįstama aplinka.

-          Aš pasimečiau????Huh?? Negali būti. !!!!!!!!!! – surikau. Aplink nieko nebuvo. Nė gyvos dvasios. Mane tai baugino. Pamažu iš dangaus pradėjo kristi maži, balti taškeliai. Sniegas. Kada  buvau lauke kai snigo? Nepamenu. Mano atmintis trumpa.

Iš kišenės ištraukaiu telefoną. Surinkau tėčio numerį. Po ilgos pauzės jis atsiliepė.

-          Taip, klausau? – pasakė jis. Mano balsas užstrigo. Negalėjau jam nieko pasakyti. Pradėjau drebėti. – Mėja, kas nutiko? – paklausė jis. Tyla. Mano skruostais vėl pradėjo kristi ašaros. Tyliai suaimanavau ir susmukau vietoje. Tėčio balsas skambėjo galvoje. Bet nieko nesupratau.  Viskas aplinkui niaukėsi. O iš dangaus krentančios snaigės didėjo. Gulėjau ant žemės ir drebėjau. Kodėl? Kodėl aš negaliu pajudėti? Kodėl...Užmerkiau akis. Prieš mane viskas išnyko, visi pojūčiai.

*

Pamažu mano kūnas atgavo visus pojūčius. Atmerkiau akis. Gulėjau lovoje. Tai sapnas?

Įžnybiau sau. Bet niekas nepasikeitė. Iš vonios į kambarį įžengė tėtis. Žiūrėjau į jį ir tylėjau.

Jis šluostėsi plaukus.

-          Kaip jautiesi? – paklausė jis.

-          Gerai. – tyliai atsakiau.

-          Kodėl išėjai iš namų?

-          Ar man tai draudžiama daryti? – atrėžiau.

-          Nešnekėk su manimi taip.  – suriko jis. Aš užsičiaupiau. Tik dabar supratau kad buvau jo kambaryje. Ant staliuko pamačiau mamos nuotrauką. Ji buvo kaip du vandens lašai panaši į mane. Ar aš buvau į ją panaši. Tai suglumino mane. Atsikėliau iš lovos. Tačiau galva apsisuko ir kritau atgal į lovą.

-          Tau reikia gulėti. Tai taip paprastai nepraeis. – pasakė tėvas guldydamas atgal į lovą.

-          Kaip tu mane radai? – paklausiau jo.

-          Nebuvo sunku. Padėjo tavo telefonas. – atsakė užklodamas mane.

-          Kodėl mane gelbėjai ? – tyliai paklausiau.

-          Kaip tai kodėl? – jis suirzo.

-          Nereikėjo to daryti. – vos girdimai pasakiau. Jis supyko. Mačiau kaip sugniaužė kumščius. Pamėginau vėl atsistoti, bet tėtis sugrėbė mano ranką ir paguldė skersai lovos. Žiūrėjau į jį, o jis į mane. Po ilgo laiko pamačiau jo akis. Jos buvo mėlynos. Tokios pat kaip mano.

-          Kaip gali tai sakyti?! – jis pradėjo rėkti ant manęs.  – Esi man pats brangiausias žmogus visame pasaulyje. Kaip aš galėjau tave palikti tenai? – jo akyse išvydau ašaras. Ar jis tikrai. . .

-          Taip pat kaip gali manęs vengti. – šaltai pasakiau. Nors mano veidas raudo.

Jis nieko neatsakė. Tik padėjo savo galvą ant mano krutinės. Nustebau. Niekada jis nėra to daręs. Rankomis švelniai apkabinau jo galvą. Jis nustojo verkti.

-          Aš labai myliu tavo mamą. Man sunku, kai tu eis į ją tokia panaši. – tyliai ištarė jis.

-          Aš nežinojau jog esu tokia panaši į ją... – mano akyse sublizgo ašaros. Pradėjau kūkčioti. Tėtis atsisėdo ir priglaudė mane prie savęs. Stipriai apkabino.

-          Atleisk, jog taip elgiausi. – tarė jis.- Daugiau niekada taip nebesielgsiu .

-          Prižadi? – paklausiau vis dar verkdama.

-          Prižadu. – atsakė jis braukdamas mano ašaras nuo veido.Žiūrėjau į jo veidą. Jis palinko prie manęs ir nusišypsojo. Pirmą kartą mačiau kaip jis nusišypsojo. Mano veide taip pat atsirado šypsena.

-          Žinai kaip šešiametė esi per daug maištinga. Turi mamos charakterį. Nors yra ir manęs dalelė. Juk padaryta iš mūsų abiejų esi. – jis šmaikštavo.

-          Fui, tėti tai šlykštu. – mečiau į tėtį pagalvę ir išbėgau kvatodamasi iš kambario. Tėtis bėgo iš paskos. Leisdamasi laiptais žemyn, iš virtuvės išlindo Ebė. Pamačiusi mane ir tėtį besišypsančius lengviau atsiduso.

„Regis viskas pagaliau susitvarkė ir laimė grįžo į šiuos namus.“

Pabaigos žodis : 
Ačiū kad skaitėte ! :) 

PABAIGA :D