~XXX~ 9 dalis : Nauja Pradžia

9 dalis :  Nauja pradžia

Nuo to vakaro, praėjo kelios dienos. Kailas ieškojo kito buto mums apsigyventi. Norėjome išvažiuoti, bet aš nenorėjau palikti Ebės. Nutarėme, jog pasiimsime Ebę kartu. Ji sutiko. Nors nenorėjo palikti tėvų, bet nauja aplinka jai būtų į naudą. Po ilgų ieškojimų, Kailas surado jaukų namą, netoli vandenyno. Iškart paėmėme, juk tokia galimybė pasitaiko retai.

 Kraustant  daiktus, galvojau kaip toliau  gyvensim. Niekada nemaniau, kad galėčiau gyventi su Kailu, ne kaip sesuo ir brolis. Pasakiau apie Kailą Ebei. Ji viską suprato. Nors jai patiko jis.

Važiuojant greitkeliu ir jaučiant kaip vėjas plaikstė plaukus galvojau apie viską. Apie praeitį, dabartį ir ateitį. Žinojau, jog aš netikau šiame naujame gyvenime. Nors ir Kailas ir Ebė pasakytų, jog aš čia tinkamiausia. Keista buvo ta, jog maždaug žinojau kas nutiks. Galima sakyti moteriška intuicija.

Atvažiavus į naujus namus, išvydau nepakartojamą namą apsuptą žydinčių vyšnių. Tai buvo tarsi pasaka. Vėjui papūtus, maži žiedų lapai skraidydavo. Keli įsipainiojo man į plaukus. Kailas priėjęs pabučiavo mane ir nusijuokė. Tai buvo mūsų nauja pradžia, kuri turi baigtis laimingai, kaip dažnai rašoma mažų vaikelių knygose.

Pradėjome gyvenimą trise. Kailas eidavo į darbą, Ebė likdavo su manimi namuose. Padėdavo tvarkytis.Žinoma, pasiėmėm Džėkį. Jis praskaidrindavo mūsų dieną visokiomis šunybėmis. Dažnai Kailas pykdavo. Bet matydamas mane laimingą, greit atsileisdavo. Pripažinsiu, tai buvo lyg pasaka.

Mylimas vyras grįždavo iš darbo, geriausia draugė būdavo lyg mama, kuri padėdavo namuose. Dar šuniukas, kurio norėjau dar būdama maža.  Ir dar. . .  Aš pastojau. Galite mane smerkti. Bet didžiausias džiaugsmas moteriai yra vaikas. Kaip reagavo Kailas? Jis nudžiugo. Nors akyse pastebėjau nerimą.

Vasara baigėsi. Mėlyną dangų pakeitė pilka spalva. Medžiai nusidažė visokiomis spalvom. Einant taku link vandenyno, atrodė jog esi lyg gražiame botanikos sode. Medžiai sudarė tokį taką ir einant galėdavai grožėtis. Mano nuotaikos keisdavosi. Dažnai būdavau prastos nuotaikos. Ebė stengėsi man padėti, o Kailas atidžiai stebėjo mane. Laikas bėgo tikrai greitai. Lapai pradėjo kristi, kol galiausiai medžiai tapo pliki. Galiausiai juos apdengė batu apklotu. Gulėdama lovoje, dažnai matydavau kaip sninga. Buvau nėščia jau septintą mėnesį. Buvau lyg statinė. Būdavo sunkiau viską daryti. Kailas išėjo atostogų. Nors žinoma, reikalavau kad neslankiotų paskui mane. Bet jis pergyveno dėl manęs. Tiesą pasakius, gydytojai įspėjo jog aš sunkai atlaikysiu nėštumą. Bet man tai nerūpėjo. 

Vieną naktį, pajutau drėgmę lovoje. Greit pažadinau Kailą. Jis ir Ebė greit mane išvežė į ligoninę. Atvykus gydytojas pasitiko su sesele. Mane nuvežė į operacinę. Mačiau tik šviesas, kurios spigino į mane.O po to. . . Vaiko verksmas. Kai parvežė į palatą, sužinojau, jog tai mergaitė. Tokia pat kaip  aš. Mėlynos akys. Tėčio nosytė. Apkabinusi ir laimingu veidu gulėjau ir žiūrėjau į mažą stebuklą. Įėjo Kailas ir Ebė. Abu šypsojosi pamatę mane. Kailas netgi pravirko. Pabučiavo mane o po to ir mažąją. 

-          Kaip ją pavadinsite?  - paklausė Ebė. Pažiūrėjau į Kailą. Jis palinksėjo galva.

-          Mėja. – atsakiau aš.

-          Koks gražus vardas. – apsidžiaugė Ebė.

-          Taip. – atsakiau. Žiūrėjau kaip Kailas paima Mėja. Pirmasis pažinimas tarp tėvo ir dukters. Atsigręžiau į langą. Lauke buvo graži diena. Saulė skverbėsi pro debesis. Kailas padėjo Mėja prie manęs. Atsisukau.

-          Kaip jautiesi? – paklausė jis.

-          Pavargau. -  Ištiesiau ranką  ir paglosčiau Kailo veidą. Jis pabučiavo mano  ranką. Mano akys pradėjo merktis, nemaniau kad būsiu tokia pavargusi. Tačiau... kažkodėl mano  skruostais pradėjo riedėti ašaros. Žiūrėjau į Mėją. Ji saldžiai miegojo. Kailas kažką pašaukė. Nelabai begirdėjau. Pakėliau akis į Kailą. Nusišypsojau. Kailo veidu pradėjo bėgti ašaros.

Jis stipriai suspaudė mano ranką.

-          Aš tave myliu. – tariau jam.

-          Aš tave myliu taip pat. – pasakė jis man.

Tada pasilenkė ir pabučiavo mane. Šis bučinys buvo kitoks. Jutau jo baimę, susimaišiusią su liūdėsiu. Tai buvo vienas ilgas bučinys. Po kurio viskas niaukiasi. . Daktaras. . Ebė. .  Kailas.. Mėja.. O po to tik aklina šviesa... 

„Mano brangiausi žmonės išlydėjo mane užtarnautam amžinam poilsiui.“ – Tenshi.

Pabaiga.