~XXX~ 4 dalis : Mirtis ir Gyvybė

4 dalis :   Mirtis ir Gyvybė.

Tamsi glūduma. Naktis. Miškas. Nuo lietaus tekši balos. Pyla kaip iš kibiro. Kažkur tolumoje pasigirsta žingsniai. Dangų perskrodžia šviesos banga. Žaibas. Žingsniai vis artyn ir artyn. .

Iš už kampo pasirodo mažas berniukas. Visas permirkęs, purvinas. Jis bėga tolyn, neatsigręždamas.

Jį pasiekia balsas. Berniukas bėga į kalno viršūnę. Kelias labai slidus, berniukas paslysta ir krenta žemyn. Balsas arčiau, berniukas stojasi. Pakelia galvą į viršų. Lietus plauną veidą. Minutėlę luktelėjęs jis bėga toliau. Slystą, kojos maišosi, tačiau berniukui vis vien. Jis bėga, tarsi ten aukštai, būtų jo tikslas. Šiaip ne taip užlipęs, jis sustoja. Atsisuką į miestelio pusę ir sustingsta.

Jo ausis pasiekia riksmai, aimanos, dejonės. Jo akyse matėsi vaizdai, nuo kurių berniukui stojo širdis. Jis susverdėjo ir krito. Berniukas negirdėjo balsų, nejautė lietaus. Jis paniro į tamsą....

~

Kailas pabudo išpiltas prakaito. „Na ir sapnas.“- pamanė jis. Pakėlęs galvą, pastebėjo kad Lėjos nėra.

- Lėja!- sušuko jis. Apžiūrėjęs palatą, jis išėjo į kolidorių. Ir sustojo. Vidurį kolidoriaus gulėjo Lėja. Susiriėtus į kamuoliuką. Kailas pribėgo prie jos.

-Lėja, pabusk.- žadino ją.

- Mmm... –mergina sumurmėjo.

- Lėja, Lėja.. – vaikinas suėmmė tvirtai ją už pečių. –Lėja, pabusk.

- Kas? Kas nutiko.. ? Kailai? – mergina žiūrėjo į jį.

- Lunatikuoji? – pašiepė vaikinas ją.

- Nepradėk. – suburbėjo ji. – Geriau padėk man atsistoti.

Kailas ją pakėlė ir jiedu nuėjo į palatą. Pasodinęs ją,  Kailas atisisėdo šalia jos.

- Kailai, kas tau? – paklausiau .  

Kailas nieko nesakė. Tik padėjo galvą, ant  kojų, jis sitpriai apkabino.

-Kailai... -tyliai ištariau. Mačiau jo akyse ašaras. – Kailai...

~

Po ilgos nakties, Ebė buvo išvargusi. Maudė visą kūną, taip pat skaudėjo galvą. Tačiau ji niekur nėjo. Priėjusi seselė, pasiūlė jai karštos kavos .  Ebė neatsisakė. Išgėrus porą gurkšnių kavos, atsivėrė durys. Išėjo juodaplaukė moteris. Veterinarė. Priėjusi prie Ebės tarė :

- Sustabdėm kraujavimą. Padarėme ką galėjome. Dabar, jam reikės poilsio.

- Jis gyvens... – sušuko mergina. –Jis gyvens...Jis..-ir apkabino seselę, po to veterinarę.  –Labai ačiū, ačiū. – vis dėkojo mergina.

- Jeigu norite, galite vežtis namo, tačiau turėsite po savaitės apsilankyti. Taip pat duosime kitus nurodymus. Turėsite jį slaugyti. Jam negalės lakstyti, šokinėti. Taip pat daryti staigius judesius.

- Gerai.

Ebė nuėjo į kambariuką. Ant stalo gulėjo Džekis. Priėjusi mergina švelniai jį paglostė. Džekis atmerkė akis. Palaižė merginai ranką ir tyliai sulojo.

- Viskas, gerai, Džeki. Eime namo. – ištarė. Paėmusi šuniuką ji išėjo iš kambario. Priimamajam padėkojo visiems, paėmusi receptinius lapelius  išėjo.

~

Į palatą įėjo moteris su baltu chalatu ir tarė :

- Nematau reikalo jos daugiau laikyti. –kreipėsi į Kailą. -Išrašysiu vaistus.  Ir galite eiti.

„Nors moteris buvo jauna, tačiau iš jos sklido šaltis. Tarsi ji neapkęstų manęs“. Mintyse mąsčiau. 

Moteriai išėjus Kailas ištraukė mano drabužius ir padėjo man apsirengti. Susirinkę daiktus išėjom. Stabtelėjom, Kailas paėmė receptą ir patraukėme išėjimo link.

- Gerai jautiesi ?-paklausė jis kai buvome prie jo mašinos.

- Taip, nesijaudink. – tariau.

Įsodinęs mane, Kailas akimirką sustojo.Stebėjau jį. Tačiau negalėjau suprasti kas jam buvo. Atidaręs dureles, jis įsėdo. Prisisegė ir pasuko raktelį. Mašina garsiai suūžė ir mes jau lėkėme gatve.

- Turėsiu sustoti.  Palauksi manęs ?- paklausė jis.

- Gerai. – Stebėjau jį. Jo veidas buvo rimtas. O rankos taip suspaudė vairą, kad maniau jo krumpliai iššoks. Kailas pastebėjo kad į jį žiūru :

- Lėja. – ištarė.

Greitai nukreipiau akis . Žiūrėjau pro langą. Tačiau vaizdas manęs nesudomino. Atvirkščiai pasijutau blogiau. Stebėjau žmonės. Jie visi ėjo susigūžę, kažkokie prislėgti. Mašina sustojo. Žiūrėjau į pastatą iš raudonų plytų. Virš jo buvo lenta, su užrašu : Vaistinė. Mačiau kaip Kailas įėjo.  Užmerkiau akis ir atlošiau galvą. Norėjau galvoti, tačiau buvau pavargusi, todėl užmigau.

 Atsibudau savo lovoje. Atsisėdau ir apsidairiau. Kambaryje be manęs nieko daugiau nebuvo. Iš lėto atsikėliau. Išėjau. Lipant laiptais išgirdau kaip virtuvėje braškėjo indai.  Įėjusi pamačiau mamą.

- Kur Kailas? –paklausiau.

- Jo nėra.- šaltai tarė ji.

- Aš matau kad jo nėra. Kur jis ? – surikau.

- Jo ne...bė...ra...

- Ką???????????????????- surėkiau. – Kas jam nutiko? Kur jis? Mama, kalbėk.

Tačiau mama nieko nesakė. Surūkiusi paskutinę cigaretę, ji išėjo. Taip ir likau stovėti virtuvės viduryje.