Mėlinoji Žydrynė 2 skyrius ~ Nauja pradžia

 

Rytmetį nubudau ypač anksti. Matyt nauja vieta, nauji vargai  ar rūpesčiai padarė savo. Šiandien jau antroji diena naujoje vietoje. Tai nebestebino taip stipriai kaip vakar. Atsikėliau iš lovos. Pasiėmiau reikalingus daiktus ir patraukiau į dušą.

Kai vanduo plovė senas nuoskaudas galvojau apie vakarykštį popieriaus lapelį. Šito taip greit nesitikėjau. Užsukusi vandenį susisukau į rankšluostį. Nusivaliusi aprasojusį veidrodį žvelgiau į atvaizdą jame. Galiausiai giliai atsidusau ir apsirengiau.

Vos spėjau uždaryti vonios duris į mane atsitrenkė juodaplaukis  vaikinas. Daiktai iškrito abiems iš rankų, tad puolėme juos rinkti.

- Sveika. – po neilgos pertraukos tarė vaikinas paduodamas man šukas. – Tu čia nauja?

- Labas Atsiprašau dęl to, matyt dar neatsibudau. – buvau šiek tiek sumišusi. Pajutau kaip skruostai užkaito. Paraudau. Net nepažvelgiau į vaikiną, o jau raustu. Kas po galais negerai su manimi?! Iš lėto pakėliau akis į vaikiną.

-  Tai aš turėčiau atsiprašyti. Užsisvajojau ir atsitrenkiau į tave. – vaikinas pasikąsė viršugalvį. -  Mano vardas Lukas. – ir šyptelėjo.

- Aš Mėja.  - jo mėlynos akys žvelgė į mane.

- Buvo malonu susipažinti. – tarė vaikinas ištiesdamas ranką man.

- Man irgi. – tariau ir paspaudžiau jam ranką. Tada vaikinas nuėjo į vonios kambarį ir uždarė duris. Nieko nelaukusi grįžau į savo kambarį. Greitai pažvelgiau į veidrodį. Mano veidas buvo visas raudonas. Negalėjau patikėti kad taip reagavau į vaikiną.

Staiga pasigirdo beldimas į duris. Nuvijau visas savo paikas bei kvailas mintis  ir atidariau duris. Sesuo Evelina stovėjo ir rūsčiu veidu žiūrėjo į mane.

- Labas rytas –pasakiau kiek įmanoma gražiau

-Labas rytas – griežtu, tačiau draugišku balsu atsakė ji. –Metas pusryčiauti. Po penkių minučių turi būti didžiojoje salėje

- Gerai. –atsakiau. Evelina buvograži  moteris savo metuose. Ir nepaisant jos griežtumo, giliai ji buvo geras žmogus. Kiek palūkėjusi ji išėjo. Grįžau prie veidrodžio, pasitikrinti ar viskas vietoje ir išėjau.

Kai pasiekiau salę, joje jau buvo susirinkę daugelis vaikų. Prei lango sėdinti rudaplaukė megina pamojo man. Nekreipdama dėmesio į salę, ramiai nužyngsniavau prie jos.

-Sveika – tarė ji man kai atsisėdau greta. – Mano vaardas Alisa. Būsiu tavo vedlė, kol tu apsiprasi ir žinosi kur eiti.

-Sveika, aš Mėja. – tariau jai. Po to pridūriau – Ačiū. – Mergina šyptelėjo ir nieko nelaukusios pradėjome valgyti.

 

Po valgio buvome nuvesti į autobusą ir vežami į mokyklą. Pagalvojus apie mokyklą man per nugarą nuėjo šiurpas.

- Kas yra? – paklausė  Alisa, pastebėjusi mano išbalusį veidą.

- Nieko. – atsakiau. – Viskas gerai.  - Mintis jog vėl eisiu į mokyklą manęs visai nežavėjo.

Važiuojant keliuku stebėjau aplinką. Bažnyčia buvo aukštai, kalnuose apsupta miško. Atrodytu banalumas važiuojant keliuku, kuris apsuptas  medžių. Įvairiais sezonų peizažais. Paprastam žmogui taip ir būtų.

Prie manęs ir Alisos priėjo neaukšta blondinukė strazdanotu veidu bei žaliomis akimis. Mergina atrodė kilusi iš geros, pasiturinčios šeimos.

- Ketini ir šitą vietą sudeginti?! – merginos balsas skambėjo kraupiai. Kelios gale sedėjusios merginos subruzdo. Per sekundę visų dėmesys krypo į mane. c

- Palik ją ramybėje! – suriko Alisa, tačiau mergina nenusiramino. Atvirkščiai, akyse žibėjo velniukai.

- Neketinu aiškintis tokiai kaip tu. Ypač kai esi nieko verta. – piktai atsakiau. Mergina kaip mat susinervino ir žiojosi kažką asikirsti, tačiau pirmoje eilėje sėdinti vyresnioji rankos mostu ją nutildė. Viskas taip ir baigėsi.

 

Privažiavus mokyklą iš dalies nustebau. Mokykla buvo kur kas didesnė ir gražesnė nei ta, kurioje lankydavausi iki gaisro. Nors teko pripažinti, nesitikėjau kad apie gaisrą jie taip greit sužinos.

- Mėja – šgirdau Alisos balsą. –Neimk į galvą, ką ji sakė. – jos balsas pynėsi su liūdesiu ir švelnumu.

- Žinau. – atsakiau ir su kitais mokiniais nuėjau į pirmą pamoką. Kalsėje tebuvo laisva vieta prie lango paskutiniame suole. Mano yprasts mažus poreikius tai tenkino. Visi klasėje buvo nepažįstami, svetimi. Na ko gi norėti, juk nauja vieta. Tačiau širdyje jutau apmaudą, kad geriausia  draugė Džozefina  liko be manęs. Regis Dievas nėra visiems palankus.

Žiūrėjau pro langą. Kiemas buvo mižiniškas, o jo viduryje stūksojo didelis medis plačiomis šakomis besitęsiančiomis į dangų. Mano ausis pasiekė čiažus skambutis., reiškiantis pamokos pradžią. Į klasę įėjo gana jaunas vyrukas, kuris pasirodo yra lietuvių kalbos, mtematikos  ir dailės mokytojas. Nors atrodė gana jaunai, kaip 19 –metis. Keisčiausia kad klydau ne taip ir daug, jam  vos  21- neri. Ir yra labai protingas. Visą pamoką prasvarsčiau ir galiausiai priėjau vienos išvados – tokiais genijais tiesiog gimstama. Kitaip jo netapsi, kad ir kiek stengsiesi.

Po pamokos mokytojas liepė man pasilikti. Surinkęs popierius jis ramiai juos padėjo į stalčių ir atsistojęs prieš mane tarė :

- Mėja, kaip sekasi tau? –Ar jau pripratai prie naujos vietos. – vyro balsas skambėjo švelniai ir ramiai.

- Na kažkiek. – atsakiau.

- Papasakok man, kaip kiti elgiasi su tavimi? Ar draugiški?

Iš tiesų tai nežinojau ką jam atsakyti.

- Manau viskas taip, kaip ir turi būti. Ar ne taip? – atsakiau klausimu.

- Žinoma viskas ne taip greitai vyksta. Juk pati pradžia. Bet kaip tu pati?

- Gerai. – tepasakiau.

- Jeigu kas, gali kreiptis į mane. – pasakė šiek tiek patylėjęs. Pažiūrėjau į jo veidą. Melsvos akys žiūrėjo rimtai į mane. jeigu kas paklaustų, sakyčiau kad šis žmogus turi užslpėtą priežastį. tačiau jai buvo dar nelaikas iškilti viešumon.

- Gerai, žinosiu. – tariau. – Ar tai viskas? – pridūriau.

- Ak taip, tai viskas.  - pasakė ir grįžo prie stalo.

 

Žiūrėjau į lapelį ir jau ėjau prie kito kabineto. Toliau buvo fizika. Nelabai gaudžiausi šioje pamokoje, tačiau nusiteikiau pozityviai.

Galiausiai visos pamokos praėjo lėtai. Galbūt dėl to, kad pirma diena. O galbūt viso to priežastis – niekas taip ir nebendravo su manimi. Pati nesistengiau bendrauti, nes visi jau turėjo nuomonę apie mane. Norėjau to ar ne, tačiau jau po truputį pratinausi prie savo pilkos pelyts nuobodaus gyvenimo.

Kai grįžome į bažnyčią jau buvo vakaras. Pavalgiusi patraukiau link antro aukšto. Pirmoji diena, o namų darbų pridavė kalnus, kuriuos vienaip ar kitaip reikėjo įveikti.

Užlipusi laiptais viršun buvau nustebinta. dauguma jau darė namų darbus. Kaip ir vaikinas iš šio rytmečio. Stebėjau jį.

Lukas buvo gražus vaikinas, daugelio merginų svajonių idealas. Jam sekėsi bendrauti su aplinkiniais. Žiūrint į jį atrodė, kadjam net nereikėjo stengtis bendrauti.  Jis buvo grupės siela, kurią kiti apspito. Lyg maitvanagiai dvėselieną. Žinau skamba kraupiai, tačiau kai dauguma merginų jį akimis ryja,tokios mintys – savaime suprantamas dalykas. Pasiėmusi vadovėlius ir sąsiuvinį ėmiausi sunkaus darbo.

 

Kai jau baigiau – buvo pusę 12 nakties. Likau viena to pati nepajusdama. Matyt taip įsijaučiu į namų darbus…Imant knygą, iš jos iškrito mažas baltas lapelis . Pasilenkiau ir pakėliau jį nuo žemės. Ištiesinusi perskaičiau :

Susitikime kitą naktį. Lauksiu tavęs prie medžio augančio miško glūdumoje.

~x~.

Nuėjau arčiau lango ir pažvelgiau pro jį. Žvaigždėta naktis ir mėnesiena. Įgrūdau laiškelį į kišenę ir apsidairiau. Jutau jog esu stebima. Nieko nelaukusi užžlipau laiptais ir atrakinus duris įžengiau į savo kambarį. Atsisukusi nužvelgiau koridorių ir iš lėto uždariau girgždančias duris.