Mėlynoji Žydrynė 1 skyrius ~ Permainos

Labas vakaras!

Kaip visada skubu kelti tai, ką  pristačiau, kitaip sakant daviau įžanga. Kuri turėjo jus sudominti. Na bent jau tuos, kurie žino, kad Tenshi  žanras  siaubo fantastika, ne romantika ar gyvenimiška melodrama.  Nors žinoma ir šis kūrinys ne apie drugelius, lakstančius pievoje. (gyvenimiškas žiaurumas).

Manau šis kūrinys kaip ir daugelis kitų atspindės kažką savito iš mano gyvenimo. Pripažįstu, bus sąsajų, tačiau vis tiek, tai išlieka mano kūryba, kurioje neegzistuoja nei vieta nei vardai ar žmonės.

Ačiū kad skaitote ir tikiuosi kad neliksite nusivylę.

Su meile,

Tenshi.

Šv. Angelikos bažnyčia buvo ir žinoma tebėra vieta visoms pamestoms, vienaip ar kitaip praradusioms namus sieloms. Nuvargintos gyvenimo skriaudų ir likimo vingių, jos atrasdavo ramybę ir taiką Dievo užkampyje. Didžiulė ir aukšta  bažnyčia driekėsi nuo miškų iki keliuko vedančio į kitoje salos pusėje esantį miestelį. Vieta, pakeri rudenį,kai medžių lapai nusidažo ir pasijunti lyg ne  iš šio pasaulio. Gamta visada buvo ir liks tyra, žaisminga meno išraiška, kurios joks žmogus neišreikš savo samprata ar darbais.

Džozefina, mergaitė, kuri buvo mano geriausia draugė, pasakojo, kad Šv. Angelikos bažnyčioje pastaruoju metu pagausėjo mažų vaikų, kuriuos paliko tėvai.  Vieni vaikai bijo prisileisti žmones, kiti vaidina stipriais, nors po drabužius slepia sumušimus, kuriuos padarė girtuokliaujantys tėvai.
Tai žiauri ir aktuali realybė, visuomenės problema, kuri priverčia pakraupti ne vieną. Tačiau daugelis užmerkia akis ir viską praleidžia pro pirštus. Tiesos ieškotojai – lieka bejėgiais prieš visus turtinguosius.

Šiame miestelyje galioja kiek kitokios taisyklės. Turtingieji laiko save aukščiau visų. Galbūt dėl to Dievas  juos baudžia atimdamas jų artimuosius, bet tai neišsprendžia problemos.Viskas tik dar labiau pablogėjo.
Miestelyje, kuris atrodė kaip paprastas, gražus ir ramus,dėjosi siaubingi dalykai.
Mano mama buvo paauglė, kurios vardas Aleksandra. Kai jai tebuvo 15-lika, vienas iš turtingųjų šeimos narių ją išprievartavo. Vyras turintis šeimą, žmoną, du sūnus, puolė žemai ir suteršė savo garbingos šeimos ir mano mamos vardą. Aleksandra niekas netikėjo,kai ši po įvykio papasakojo tėvams. Jie ją išvarė į gatvę, liepdami niekada negrįžti. Mama neturėjo pasirinkimo. Ji išėjo ir niekada daugiau negrįžo pas tėvus
Po kurio laiko pasaulį išvydau aš.  Nedidelė mergaitė, kurią pavadino Mėja. Mamos paskutinis noras buvo, kad jos mergaitė užaugtų sveika ir laiminga. Nespėjusi nė pasidžiaugti mano gimimu, ji mirė.  Spėdama palikti laišką su visa mano kilme ir prierašu :



“Labai tave myliu, Mėja. Visa širdimi laukiau tavęs. Brangink ir  džiaukis gyvenimu. Aš saugosiu tave ir stebėsiu”.

Su meile,    

Aleksandra.

Tai yra skaudi mano, mažos pilkos pelytės gyvenimo ironija. Kuris nuo pat pradžių buvo skaudus ir nelaimingas. Prieglaudoje augdama supratau, koks pasaulis mus supa. Vaikai supantys mane buvo skirtingi. Vieni stipresni, kiti silpnesni, tačiau kiekvienas bijome nelaimių ir to, kas gali nutikti blogiausio. Ir visi iki vieno giliai širdyje tikimės susikurti geresnę ateitį.*

Sustojus automobiliui prie didelių geležinių vartų, manęs jau laukė dvi moterys. Viena buvo aukštesnė ir senesnė nei kita. Išlipus iš  automobilio mane pasitiko  rudeniškas vėjas, perpūsdamas ir priversdamas susigūžti.  Jaunesnioji moteris priėjo prie manęs.

- Sveika atvykusi, Mėja. – tarė švelniu balsu. Jos akys buvo mėlynos, o plaukai rudi. – Aš esu Agnė, o čia – ji mostelėjo į kairę – Sesuo Evelina.

- Malonu susipažinti, Aš Mėja. – vėjas negailėdamas taršė mano ilgus garbanotus plaukus. Esu gan neaukšta, tik 159 cm.  Dėl savo apvalios figūros nekompleksuoju, nors pašaipų susilaukdavau kasdien.

Pasiėmusi savo juodą lagaminą ir eidama paskui dviejų iš pažiūros malonių moterų pradėjau naują gyvenimo etapą. Bent pati norėjau tuo tikėti.

Einant koridoriumi klausiausi Evelinos pamokymų. Pasirodo Sesuo Evelina mėgo laikytis taisyklių, kitaip sakant buvo griežta. Nors su manimi elgėsi gan maloniai .

- Įsidėmėk Mėja, čia kitokia tvarka ir vieta. neiškelk savęs, nes vaikai čia yra žiaurūs. Jie tave sutryps ir tu kentėsi.

Tada, negalėjau suprasti jos žodžių prasmės. Iškelti save, nors esi toks pat likimo nuskriaustas asmuo kaip bet kuris kitas. Tai mano maža mąstysena buvo per žiauru.

“Visada gyvenime viskas būna kitaip nei norime.  Tai tiesa, kurios negalime ignoruoti. “

Po “trumpos” įžangos Agnė mane palydėjo į kambarį, aprodydama patalpas.

Einant tamsiu koridoriumi Agnė pasisuko į mane ir tarė :

- Ką sakė Evelina yra tiesa. Mes nesame draugiški. Evelina nemėgsta netvarkos. O pastarieji vaikai – išlepinti tėvų, tad tave primušti jiems vienas niekas. tai tokia problema, kuri niekada nebus išspręsta. Tačiau žinok,  esi ne viena, Mėja. Kaip ir tu, aš ir Evelina užaugome taip pat, dėl to iš dalies prijaučiame tau. Jei kas be nutiktų , kreipkis.  - pasakė žiūrėdama merginai į akis.

- Supratau. – trumpai atsakiau.

Agnė šyptelėjo ir ta kraupi atmosfera išgaravo. Išėjusios iš tamsaus koridoriaus patraukėme į didžiąją  salę. Ten buvo valgomasis, bet dažniausiai jis stovėdavo tuščias. Aukštos kolonos rėmė lubas, o sienose įstatyti vitražiniai langai, labiau panašu į bažnyčią, negu į vaikų namus. Ilgai nedelsusi Agnė išėjo, o aš nenorėdama pirmą dieną nueiti kur nereikia, paskubėjau jai iš paskos. Po didžiosios salės, eilė atėjo vonios kambariams, dušams, koridoriams. Keista buvo tai, kad visame pastate, tebuvo 3 vonios kambariai ir  4 tualetai. Spėjant dėl žmonių skaičiaus, kyla klausimas ar to užtenka, tačiau Agnė pareiškė :
- Taip yra nuo senų laikų. Seniai, gavome finansavimą, todėl kiek atsinaujinome. Tačiau, tada tiek žmonių nebuvo. Kaip ir reikalo padaryti daugiau kambarių ir dar kai ko. 
Linktelėjau galva. Užlipusios laiptais į viršų prasidėjo poilsio zona. Didelis kambarys skirtas trumpam stabtelėjimui arba namų darbams. Juk vis dėl to, esame dar tik mokiniai, net atokiausiame kampelyje išsimokslinimas nepamirštamas.Durys esančios kambario gale vedė į nedidelę šviesią laiptinę, vedančią į miegamuosius. Dešinėje pusėje buvo vaikinų miegamieji, kairėje - merginų.  Kaip dažniausiai visur ir būna. 
 - Tai dar ne viskas. - tarė Agnė. - Yra 3 aukštas - palėpė. Ten sudėti nereikalingi arba sugadinti daiktai.Prašome ten nebūti ir neiti, nes bažnyčia nebegauna tokio finansavimo, kad leistų sau vis naujus daiktus ar papildomas išlaidas. 
- Nesijaudink, - tariau jai paklusniu balsu - aš ten neisiu. 
- Esi labai paklusni mergina. - švelniai bet kartu šiurpiai tarė Agnė.
- Suprantu. - atsakiau jai nusišypsodama. 
- Na, o dabar tave paliksiu. Išsikrauk daiktus ir pailsėk. - Nieko nelaukusi ji paliko mane prie 3 kambario durų.Stovėjau ir galvojau apie tai, kas nuo šiol manęs laukia.
Staiga pro galvą prašvilpė popiergalis. Atsisukusi pamačiau sugniaužytą popieriaus gabalą. Pasilenkiau ir iš lėto ji pakėliau ir ištiesinau jį.Jame raudonu flomasteriu buvo parašyta : 

" Tau čia ne vieta. Išeik! Arba pasigailėsi." 

Tikrai padrąsinantis pasisveikinimo laiškelis. Tačiau supratau jo prasmę ir tikslą. Nekreipdama dėmesio įėjau į savo kambarį. Uždariau duris ir užsirakinau. Klausantis tylos išgirdau artėjančius žingsnius prie mano durų. Staiga jie sustojo. Po kurio laiko, žmogus stovėjęs už durų nuėjo. Lengviau atsikvėpiau. 
Priėjau prie lango ir pažvelgiau į tolį, nežymiai šyptelėdama. 

"Regis ir čia laukia įdomus gyvenimas, įtraukiantis ne savo grožiu, bet tuo kas slypi giliau nei įprasta akimi matoma. "

1 skyriaus pabaiga. 

___________________________________________________________________________________

* Mano nuomone iki tos vietos butų buvę geriausias skyrelis “Priešistorė. (Turiu omenyje kad iki tos vietos juo pavadinti.) Kadangi labai gražiai, pusiau liūdnai / tragiškai papasakojama pati pradžia. Taip pat supažindinama su pagrindine veikėja ir pasauliu į kurį leidžiatės.