Summer.

Liepos  18-tą buvo graži ir saulėta diena. Važiavome į Šventąją prie jūros.

Nuotraukos nėra idealios kokybės, nes fotografuota telefonu, ne išmaniuoju, kitokiu.Aplamai džiaugiuosi kad bent tą telefoną turėjau, kitaip nieko neturėčiau parodyti ir prisiminti. Juk taip seniai buvau prie jūros. 



NA ŠTAI!!!!
Išsvajotoji jūra. Taip nors, kelionė truko apie 2h, nesigailiu kad visgi važiavau. (buvo visokių nesklandumų, pykčių ir pan.)
Kol ėjome link jūros vis nenustygau vietoje kad ir vėl ją pamatysiu. Net dabar dar atsimenu tą pušų sausumą ir kai jau buvome nebetoli vandens, jūros bangų teliškavimą.



Įrodymas, kad fotografavau telefonu, sėdint mašinoje. Nors gal ir ne taip jau blogai atrodo, bet vis tiek . Vaizdas šiek tiek iškraipytas. Gal ir nieko.
Keletas minčių, ką pagalvojau kai buvau prie jūros :

Jūra didelė ir plati erdvė. Keista… Nemoku plaukti, todėl turėčiau paniškai bijoti vandens arba bent šiek tiek prisibijoti. Juk galiu nuskęsti. Bet!!! Kai jau įbrendu, negaliu  išlipti. Neturiu saiko tam. Galėčiau visą dieną jūroje tupėti.

Kai pamačiau danguje išraižytus lėktuvų pėdsakus atsiminiau Ernestos vertimą – “Lia – tori no uta”. Kur žodžiai apie išnykstančius lėktuvų pėdsakus. Nesigailiu kad prašiau Ernestos išversti, nors ir pati noriu tą dainą sau išsiversti kaip Lia’s gerbėja ir bijau kad labai maišysis su Ernestos vertimu.  Bet, reikia žiūrėti teigiamai į tai. Juk vertimų daug, visi verčia kas kaip nori . Nuvažiavau į lankas, bet esmė tame kad iš tiesų ir pagalvojau apie Ernestos vertimą ir jis skambėjo galvoje. Buvau pakilios nuotaikos ir už tai dėkoju ne tik jūrai bet ir Ernestai.