LAIŠKAI IŠ IVO DŽIMOS

 

 

 

GALINGAS “MŪSŲ TĖVŲ VĖLIAVŲ” PALYDOVAS

 

SIUŽETAS :

“Oskaro” laureatas režisierius Clint’as Eastwood”as pristato nepapasakotą japonų kareivių, kurie per Antrąjį pasaulinį karą gynė savo tėvynę nuo įsiveržusių Amerikos pajėgų, istoriją. Nors ir turėdami mažai gynybos įsitvirtinimų, išskyrus gryną valią ir vulkaninės pačios Ivo Džimos uolas, savo beprecedente taktika generolas Tadamičis  Kuribajašis (Ken’as Watanabe “PASKUTINIS SAMURAJUS) su savo vyrais pavertė tai, kam buvo pranašaujamas greitas pralaimėjimas, beveik 40 dienų trukmės didvyrišku ir išradingu mūšiu. Šiame prikaustančiame filme,kurį “Rolling Stone” žurnalas vadina “unikaliu ir nepamirštamu”, gyvos jų aukos, kovos, drąsa ir atjauta.

 

 

Darykite tai, kas yra teisinga, nes tai yra teisinga.

Filmo pradžia sudomina gražia melodija, kurią pakeitė realybė. Karas. Pasakykite, kas jį mėgsta? Visgi, filmas atskleidžia visą karo ypatumą su visais savo privalumais. Žiūrint šį filmą daugybė jausmų maišėsi. Iš pradžių lyg ir nieko, tokia nejautra, nuobodulys. Eilinis filmas, kuriame kariauja ir tiek. Bet kuo toliau, tuo labiau piktinausi. Nejaugi tokia tų senųjų laikų taktika? Jeigu pralaimi karą,ne kovoji toliau, o nusižudai. Ir čia skaitosi didvyriška mirtis. Hell no. Galbūt pritarsiu, kad Japonai yra šiek tiek išprotėję ir kvaištelėję. Ypač kai tiki tokiais dalykais, jog savižudybė yra geriau nei atsitraukimas ar galu gale pasidavimas. (Kas buvo įsakyta, nors ne visus tas įsakymas pasiekė ir rezultatas beprasmiškos savižudybės) Nors turbūt ir dabar viskas yra išlikę. Geriau pagalvojus, jeigu kariautumėme, siekčiau išgyventi, ir taip lengvai nepasiduoti. Bet, kai viskas prarasta, tikėčiau laisve ir mirčiau. Galbūt čia ir yra visas garbingumas, kai žinai kad viskas baigta bet dar stovi ir kovoji. Tik tas kuris neturi sielos ir širdies pasakytų kad tai beprasmiška. Taip pat papiktino ir tai, kad patriotiškumą ir sugebėjimą gintis (nušauti, kovoti) turi įrodyti kaip filme vienas iš personažų (Šimizu) pasakojo, kad atleidimo priežastis buvo tai, kad buvo per švelnaus būdo ir negalėjo nušauti šuns. Šeimininkės ir vaikų akivaizdoje. Nemanau, kad tuo to laiko Japonai parodė ką sugeba. Jie buvo bailiai nes rinkosi kvotą, smurtą ir prievartą. Tik silpnavaliai vaidina stiprius, nors mirties patale patys pasitraukia be kovos. Štai tau ir Imperatoriaus kariai. Didžiuokitės. O dar galvojau kad senų laikų Japoniją mano stichija, bet kaip ir visur politika, norėjimas pasirodyti, galios troškimas nugali paprastą žmogiškumą. Apmaudu.

Juokinga situacija, vienas karininkas pasitraukė, sakydamas kad šoks po tanku. Karas tebevyksta, bet jis gyvas nors šalia anglų kūnai. Regis net ir tragiškiausiomis akimirkomis Japonai nepamiršta humoro. (Nors turbūt tik aš tą priimu kaip humorą.)

Per trumpai gyveni, kad suprastum, ką aukoji.

Karo metu reikia išlikti šalto proto ir turėti didelę jausmų savikontrolę. Galbūt dėl to, daugelis karių ir nusižudė. Gyvi nepasiduosime, tai belieka mirtis. Nors, pastiprinimo negavo ( niekingi bailiai, išsiuntę vyrus į mirtį, ramiai sau sėdi ir vaidina kad nieko nevyksta), karių mažai, galėjo bent savo gyvybėmis išlaikyti pusiausvyrą. Juk visur vos ne kryžminės ugnys, nuo kulkų krentą kareiviai, jėgos mažėja. Tik amerikiečių kažkodėl daugiau. Tačiau nepaisant visko, net ir stipriausieji palūžta. Dėl to negalime niekieno kaltinti. Tik susitaikyti su realybe ir gyventi toliau.

Man sakė, kad jie belaisviams duoda maisto.

Maisto? Puikumėlis.

Aš irgi iš Jokohamos. Atvažiuok pasisvečiuoti po karo.

Žinot, kas žavi? Karo metu, vieną anglą pašauna, bet Japonai jį priglaudžia, duoda vandens. Keli Japonai dezertyruoja ir Anglai padaro ta patį. Turbūt tai įrodo, kad humaniškumas išlikęs.

Tebunie tai pamoka tiems, kurie nori pasiduoti.

Liūdna fleitos (galbūt) melodija, praneša, kad kare kiekvienas už save. Niekas nenori būti geru, ir tie keli Japoniukai yra nušaunami paliktų prižiūrėti Anglų. Regis, karas jiems baigėsi. Pagaliau.

Ramiojo vandenyno bangos pietuose skalauja mažos salos krantus.

Mūsų Imperijos likimas šios salos rankose, Ivo Džima.

Kol būsime gyvi, jausimės saugūs, nes mūsų tėvynėje įsivyraus taika.

Garbingai kausimės dėl šios brangios salos, Ivo Džimos.

Pabaigoje, patriotiška, vaikų dainuojama daina padrąsina kareivius. Daina, kurią dainuoja nieko nesuvokiantys vaikai, graudina. Visi supranta, kad tai pabaiga ir nebėra šansų išgyventi ar laimėti karą. Narsa yra atiduoti savo gyvybę dėl šeimos, tačiau baimė yra mirti neišvydūs veidų tų, dėl kurių ryžtamės mirti.

Karas yra žiauriausias būdas, kurio pasėkoje žūsta milijonai. Nesvarbu kas esi, Lietuvis, Kinas, Anglas ar Rusas. Visi iki vieno esame tokie patys, dėl visų atrankų, ir taip pasaulyje žūsta milijardai. Kiek dar reikės paaukoti nekaltų sielų, kad žmonija suprastų, kur viskas ritasi? Kada tie gobšūs ir skystablauzdžiai rajūnai, nustos naikinę žmoniją? Bent dabar belieka tikėtis, kad prarastosios sielos suras ramybę.

Filmą pradėjau žiūrėti lengvabūdiškai, tačiau tai peraugo į pasipiktinimą ir pabaigoje sulaukiau ašarų.

Taip, Japonai pralaimėjo mūšį. Tokia realybė, belieka susitaikyti ir gyventi toliau.

Filmas įrodė man, kad negalima kaltinti kareivių dėl to, kad jie atlieka savo pareigą tėvynei. Nepaisant to, kad yra skirtingos tautos, šalys, religijos, visgi visų kūnais teka tas pats kraujas. Vaidinkite kilmingais, būkite paprastais iš esmės niekuo mes nesiskiriame vienas nuo kito. Elgtis neapgalvotai, priverčia baimė. Todėl, dėl to pasaulyje vyrauja chaosas. Ir kam viso to reikia? Matyt pasaulis vis dar pilnas savanaudžių niekšų, kurie žaidžia gyvybėmis. Skirtingos religijos priima vis kitokią tiesą, nors mums visiems yra neprieinama visa tiesa. Galime šnekti apie Dievą. Tačiau galbūt pasaulis nėra vienintelė vieta visatoje, kur gyvena žmonės. Ir mes įsitikinę savo pačių sukurtomis tiesomis esame mažų pažiūrų neišmanėliai. Turbūt teisingiausi yra tie, kurie išsižadėję materialinių vertybių save kankina ir siekia apšvietimo. Galime būti užsimerkę ir visko nepastebėti, bet gyvenimas per trumpas, kad suprastumėm visą tiesą.

Tokia gaida baigiu reziumė.

Vertinimas 10/10.