~XXX~ 3 dalis : Ebė

 3 dalis : Ebė

- Mamą, aš einu aplankyti Lėjos.

- Gerai, tik ilgai nebūk.

- Gerai.

Išėjusi į gatvę, Ebė pasigailėjo, kad pamiršo pirštinės. Nors jau buvo pavasario pradžia, buvo labai šalta . „Tai tikrai nebūdinga žiemai“- pagalvojo mintyse Ebė. Tačiau jos mintis nutraukė poros vaikinukų šūksniai. Ji pažvelgė į jų pusę  ir sustojo. Jie kažką jai šaukė, tačiau ji negirdėjo.

Pamaniusi, kad tai tik jų išmanytas pokštas, ji patraukė toliau.  Perėjus gatvę, Ebė sustojo. Ji pamatė prie namo dėžėje tupinti ir gailiai cypianti šuniuką. Ji pribėgo prie jo, atsitūpė ir tarė :

-Vargšelis. Ir kaip tu čia atsidūrei?

Šuniukas tik suglaudė ausytes ir palaižė merginai ranką. Iš šono pasigirdo riksmas. Ebė pamatė link jų artėjantį plikagalvį vyrą su virve rankose. Jis rėkė, tik mergina nesuprato ką. Ji greitai stvėrė šuniuką ir bėgo. . Tik po to kai nubėgo keletą kvartalų, ji sustojo ir atsirėmė į namo sieną. Ji iškėlė šuniuką.

- Negalėjau tavęs palikti. Tu mielas. Jeigu būsi geras-tarė ji modama pirštu – galėsi gyventi pas mane.

Mergina apsidarė. Įsikišusi šuniuką užanti patraukė link autobusų stotelės. Pamažu dangus temo, debesys susiliejo į vientisą gniužulą.

~

Išlipus iš autobuso mergina apsidairė. Jau beveik sutemo. Ji vėlavo. Mama vėl ją apšauks. Ypač kai pareis ne viena. Šuniukas lyg būtų perskaitęs jos mintis iškišo snukutį ir graudžiu žvilgsniu pažiūrėjo į ją.

- Nesijaudink. Viskas bus gerai. – tarė ji ir pasuko už kampo. Nuo ten iki namų buvo nebetoli. Priėjusi namą, Ebė pamatė, kad nedega šviesos. Turbūt mama išėjo pas kokią kaimynę. Priėjusi duris, mergina pasiknaisiojo rankinėje. Susiradusi raktus įkišo juos į spyną, pasuko.  Ir durys atsivėrė girgždėdamos.  Įėjusi ji paleido šuniuką ir nuėjo į virtuvę. Įpylė į virdulį vandens ir paspaudė mygtuką. Virdulys pradėjo ūžti. Mergina pažvelgė pro langą į kiemą. Tuščia. Mergaitė krūptelėjo nuo šlapio prisilietimo. Ji atsisuko ir pažiūrėjo. Tai šuniukas su šlapia nosyte prisilietė. Ji atsiklaupė ir paėmė jį ant rankų. Įdėmiai jį nužvelgė.

-  Tu juk turi vardą?-paklausė ji. Tačiau šuniukas tik lyžtelėjo jos veidą. – Ir kaipgi tave pavadinti?-susimąstė ji. Hm... Gal Džekiu? Džekis gražus vardas. Ką tu manai? Ar tau patiktų šis vardas? –Šuniukas linksmai sulojo. – Viskas aišku, tu Džekis.

Mergina nusišypsojo. Įjungė televizorių. Surado dubenį Džekiui. Įpylė vandens ir pasiknaisiojusi šaldytuve rado jam šio bei to užkąsti. Džekiui skaniai pavalgius, ji pati pasijuto alkana. Atidariusi apatinę spintelę, ji rado makaronus. Šaldytuve šiek tiek faršo. „Puiku, man tiks“. Ir ji pasigamino savo mėgstamus makaronus su skaniuoju padažu.

Pavalgiusi ji išplovė indus ir pašaukusi Džekį, kuris gulėjo svetainėje ant kilimo, patraukė į savo kambarį.  Kambarys buvo netvarkingas. Ant sofos mėtėsi drabužiai. „Ech. Visai užmiršau. Ryte labai skubėjau“. Džekis nedrąsiai įėjo ir vaikščiojo po kambarį. Uostinėjo kiekvieną kampą.  Ebė susirinko drabužius, susidėjo knygas ant stalo. Įjungė kompiuterį. Kol kompiuteris jungės, ji knaisiojosi spintoje, mėgindama surasti kokį nereikalingą drabužį Džekiui. Tačiau nieko nerado. 

„Ach. Taip. Buvau visai pamiršus.“

Ji atidarė stalčių ir išėmė vidutinio dydžio antklodę, baltą, su triušiukais ir patiesė ant sofos. Džekis užšoko ir susirangė į kamuoliuką. Ebė šyptelėjo.

 „ Koks gi jis mielas“.

 Atsisėdusi, ji pasitikrino savo el.paštą. Tuščia. 

„ Taip ir yra“. 

Ji atsiduso ir pasiėmusi pirmą knyga, atsivertė sąsiuvinį ėmė kažką rašytis.

Jau buvo po 12-ktos, kai Ebė išgirdo beldimą. Ji pasižiūrėjo į ramiai miegantį Džekį. Įsisiautus į chalatą, ji nusileido laiptais žemyn. Uždegusi šviesą, žvilgtelėjo į veidrodį ir atidarė duris.

Tai buvo jos girtas tėvas. Ebė žiūrėjo į jį. Visą susivėlusį, smirdintį prakaitu, alkoholiu ir tabako dūmais. Jos tėvas nebuvo visada toks. Jis buvo labai gražus, prisižiūrintis. Tačiau po to kai susidėjo su blogais žmonėmis, neteko darbo. Jis pradėjo gerti . Kartais atsivesdavo „ draugų“ ir į namus. Vieną vakarą , mama vėlai dirbo. Tėtis prisivedė draugų. Jie visi buvo  plikagalviai storuliai. Žiūrint į juos, visas kūnas pagaugais eidavo. Tačiau tą vakarą įvyko tai, ko išvengti negalėjom. Mama grįžusi vėlai iš darbo rado prirūkytą kambarį , visur mėtėsi buteliai.  Mama supykusi puolė prie stalo sudaužė likusius butelius. Tėvas pasiuto. „Ką tu padarei?“ jis rėkė. Tačiau mama jo nesiklausė. Liepė visiems jo „draugams“ dingti. Visiems išėjus, tėvas puolė mamą. Po visko mamą išvežė į ligoninę. Jai buvo praskelta galvą, sutrenktos smegenys, daugybę mažesnių sumušimų. Po šito įvykio Ebė su mama išėjo iš namų. Susirado naujus, ir gyveno.

- Ko nori? –paklausė Ebė.

- Gal bent įleistum į namus. -Šaltai ištarė jis.

- Tu negali čia eiti. – pareiškė mergaitė.

Jis nieko nesakė tik nustūmė ją ir įėjo. Nusivilkęs švarką jis numetė jį ant grindų. Nuėjo į virtuvę ir landžiojo po spinteles.

- Ko ieškai ?

- Kur pinigai? – jis suriko nieko neradęs.

- Tik to atėjai? Pinigų?  - Ebės akyse prisikaupė ašarų. –Gersi? Ir vėl? – ji rėkė.

-Ne tavo reikalas, ką aš darau. Ir kam leidžiu pinigus. Nagi, greičiau duokš. –suriko jis.

Tačiau Ebė nejudėjo. Ji žiūrėjo į jį. Vyras dar labiau susierzino ir pradėjo daužyti lėkštes, stiklines. Galiausiai kas papuolė po ranka. Išdaužės kone pusę virtuvės, jis grėsmingai artėjo link Ebės.

- EIK IŠ ČIA !!!!!!!!!!!!! –ji rėkė.

Tačiau vyras negirdėjo jos. Jis priėjo prie jos ir sugriebęs už kaklo, trenkė ją į sieną. Mergaitė suaimanavo. Ji norėjo kad jis liautus, tačiau jis to net neketino daryti. Jis vėl ir vėl ją trankė. Galiausiai paleido ją. Mergina nukrito ant žemės ir susirietė.

- DUOK PINIGUS, KALE, ARBA UŽMUŠIU!!!!!!-rėkė jis spardydamas ją. 

Tačiau Ebė to neketino daryti. Staiga mažas šuniukas puolė vyrą. Įkasdamas į koją. Vyras suklykė.

-KAS ČIA PER ŠUNPALAIKIS???????!!!! PALEISK MANE, PALEISK !!!!-rėkė vyras. Jis purtė koją, kol šuniukas atšoko. Tada iš visų jėgų vyras spyrė šuniukui tiesiai į pilvą ir šis cypdamas nulėkė į kampą ir stipriai trenkėsi.

Ebė suriko :

-NEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEE............. – ir puolė prie šuniuko. Jis gulėjo užsimerkęs ir nejudėjo. Pro jo burną veržėsi kraujas. Greitai aplink šuniuką susidarė kraujo bala.

Ebė pakėlė baimės ir įniršio persipynusias akis ir pažvelgė į vyrą :

- KĄ TU PO VELNIŲ PADAREI?-suriko.-  TU PRAKEIKTAS GIRTUOKLI !!

Po šių žodžių vyras sustingo. Jis žiūrėjo į savo „kūrinį“. Netaręs nė žodžio išėjo.

Ebė nubėgo prie telefono ir iškvietė veterinarę. . Po kelių minučių ji jau buvo klinikoje.

„Džekio būklė labai sunki. vidinis kraujavimas. Tikras stebuklas, jeigu jis

išgyvens“ . 

Tokie žodžiai skambėjo Ebės ausyse. Ji atsisėdo į suoliuką ir laukė..Laukė mažo stebuklo. .