~XXX~ 2 dalis : Balti Debesys

2 dalis : Balti debesys 

-Lėja!!! Lėja!!-Nubusk, tai tik sapnas.- Kailas mane purtė.

Atmerkiau akis. Brolis sėdėjo šalia. Jo akyse mačiau nerimą.

- Kaip tu?

Tyla. Buvau tokioje šoko būsenoje, kai negalėjau net pajudėti.

-Lėja, šnekėk su manimi. –Brolis suėmė tvirtai mano pečius ir papurtė.

-At..atleisk...-tyliai sušnabždėjau.

- Nieko tokio. Kaip tu?

- Man baisu.

-Ką susapnavai?

- Nežinau. Nemoku tai paaiškinti, bet tai buvo žiauru. . .- mano veido pradėjo kristi ašaros. Kailas mane prisiglaudė prie savęs ir apkabino. Tą naktį, jis miegojo su manimi.

~

Ryte mane pažadino saulės spindulys, prasiskverbęs pro užuolaidas. Atsiguliau ant šono. Mačiau Kailą.  Jis gulėjo greta , jaučiau jo alsavimą, širdies plakimą. Nors miegojo, atrodė išvargęs. Tarsi po velniškai sunkios dienos. Nežinau kodėl, tačiau akyse susikaupė ašaros. Žiūrėjau į jį, tokį ramų ir mielą ir verkiau. Nuo mano kūkčiojimo jis pabudo.

- Lėja...-tik tiek  teištarė. Ir žiūrėjo tiesiai i akis.

-..Labas...-tyliai ištariau.

Jo veidas atrodė rimtas. Nors ir apsiblausęs, jis atrodė mielas..

- Lėja.-ištarė dar kartą. Tyla isivyravo tarp mūsų. Jis žiūrėjo į mane, o aš nusukau galvą. Žiūrėjau į tą plyšį tarp užuolaidų. Mačiau dangų, mėlyną. Ir baltus dabesis. Pagaliau. Po tiek laiko aš juos vėl išvydau. Nors jie nebuvo tokie purūs kaip vasarą, šiek tiek permatomi, vis dėlto jie buvo. Žiūrėjau į juos gal valandą, kol Kailas atsikėlė.

- Aš einu į dušą. – tarė jis ir išnyko kolidoriuje. Girdėjau vandens bėgimą. Pasiryžau keltis. Iš lėto mėginau stotis, man tai pavyko, nors galva sukosi kaip po kokio vakarėlio. Ėjau pasiramstydama sienomis. Išėjusi iš kambario, patraukiau tiesiai kolidoriumi. Palenkus rankeną, įžengiau į vonios kambarį. Kambarys skendejo šviesoje. Priėjau prie spintelės.

- Velnias-garsiai ištariau.- Pamiršau nusipirkti vaistus..

- Nueisiu nupirkti.- atsiliepė Kailas.

- Dėkui.- isikabinusi spintelės krašto, patraukiau į kambario gilumą. Žiūrėjau į veidrodį. Atrodžiau kaip lavonas. Raudonos kraujagyslės išryškėjo, veidas baltas, lūpos kone pamėlusios. Pasilenkiau prie kriauklės, šaltu vandeniu suvilginau veidą. Duše vanduo sustojo bėgti. Paėmęs rankšluostį išlindo Kailas. 

- Ar tau viskas gerai?- ištarė man.

Atsisukau ir pažiūrėjau į jį.

- O kaip atrodau? – paklausiau.

-  Hm..-nutesė jis. Priėjo arčiau manęs ir suėmė tvirtai už pečių. – Siaubingai atrodai. Tau tikrai reikia gulėti lovoje.

- Aš ..prast....- tačiau taip suskaudo galvą, kad akys užsimerkė ir pakirto kojas. Jutau tik tai, kaip brolis mane sugriebė. Ir liko aplink mane vien tamsa..

~

Atsibudau nuo šurmulio. Atmerkiau akis, išvydau šalia miegantį Kailą. Apsidairiau, sienos buvo baltos, grindys rudos. Supratau. Aš ligoninėje. Ir vėl? Ech. Atsisėdau, pažvelgiau į gėles ant staliuko. Ištiesiau ranką ir paėmiau atvirutę.

Greičiau sveik J-Ebė.

Ak, žinoma. Juk turiu Ebę. Pasižiūrėjau ant sienos kabantį laikrodį. Buvo vidurnaktis. Labai vėlu. Reikėtu miegoti, bet... Mano mintis pertraukė mažo vaiko verskmas. Atsistojau ir sustingusi klausiausi. Verksmas sklido iš kolidoriaus. Išėjau. Koridorius buvo šviesus ir tuščias. Tik viduryje stovėjo gailiai verkdama mergaitė. Priėjau prie jos ir pritupiau.

- Kas nutiko? – paklausiau.

Mergaitė patraukė rankas nuo akių ir žiūrėjo į mane. Tačiau nieko nesakė.

- Ar susižeidei? – pasiteiravau. Tačiau ji tylėjo. Akimis ją apžiūrėjau. Ji buvo gal kokių 90 cm aukščio, labai plona, veido bruožai labai gražūs, žalsvos akys, tamsiaplaukė. 

Mergaitė vis tylėjo. Atrodė, kad ji nori kažką pasakyti, tačiau prikandusi lūpą tylėjo.

Žiūrėjau į ją, o ji ą mane. Taip gal kokią valandą. Staiga mergaitė pajudėjo. Ji priėjo arčiau manęs ir apkabino. Ir viskas apsiniaukė.. Pajutau tik tai, kaip tamsa apgaubė mane..